Antroji (varžybinė) žiemos seminaro Briuselyje įspūdžių dalis.
Varžybos tradiciškai vadinasi Nakakura cup, siekiant atminti Kiyoshi Nakakuros – devinto dano meistro (hanshi), vieno iš talentingiausių pokario Japonijos kendo meistrų atminimą. Nakakura buvo ir vienas iš pirmųjų, kuris lankėsi Europoje, o taip pat, kiek man žinoma, mokęs ir Hirakawą. Briuselyje dar yra pusamžių kendokų, kurie kažkada matė jauno Hirakawos jigeiko su Nakakura – tai atrodė taip, lyg katinas žaistų su pele, ir spėkit, kas buvo katinas… 🙂
Po šio lyrinio nukrypimo keli faktai. Varžybų diena buvo pikas – būtent jose dalyvavo daugiausia kendokų. Spėjom pamatyti japonus, belgus, olandus, prancūzus, italus, ispanus, britus, vengrus, žydus.
Kai kurie iš jų – ne kartą matyti varžybininkai.
Pažvelkim į varžybas lietuvių akimis.
V. Plaksijenko: Į Briuselį aš ir Mykolas atvažiavome ketvirtadienį, ir prisijungėme prie jau porą dienų seminare dalyvaujančių Dariaus, Juozo ir Andžėjaus. Penktadienį iš Londono atvažiavo ir Mindaugas. Taigi varžyboms paruoštas turėjom net dvi komandas – Army Kendo LT (D.Sutkus, J.Skaisgiris ir A. Geglis ) ir Vilnius (Trijėga) (M.Maciulevičius, V.Plaksijenko ir M.Sakalauskas). Pasitreniravę per seminaro treniruotęs ir pasiatestavę/pažiūrėję atestacijas, sekmadienį jau buvome pasiruošę kovoti. Varžybų buvo daug.
Pirmiausia turėjo vykti moterų individualios varžybos, tada komandinės (komanda – trys žmonės) , ir galiausiai individualios atviros varžybos.
Visos kovos vyko „kaip senovėje“ 🙂 (ippon shobu) – taigi pirmas taškas viską lemdavo. Toks metodas – mobilizuojantis, įdomus ir, kas svarbu, greitas – priešingu atveju Nakakura cup ko gero būtų užėmusi dvi dienas…
Viktorija: Pirmutinės buvo moterų individualios varžybos. Kovojau pati pirma shiajo A. Pirma kova buvo su R.Buysse , Belgijos nacionalinės rinktinės nare, ją nugalėjau su men. Sekanti kova buvo su Italijos rinktinės nare S.Ricciuti , prieš ją laimėti nepavyko, ji įkirto man meną. Toliau tik stebėjau, moterų rezultatai: III – S.Ricciuti , A.Snoy II – A.Orizio I – A.Sugiyama .
Sekančios buvo komandinės varžybos. Kariuomenės ir Vilniaus komandos kovojo praktiškai tuo pat metu, tad aprašau tik Vilniaus komandos kovas. Pirmas priešininkas teko Belgium ladies team, sudarytas iš trijų Belgijos moterų rinktinės narių. Pirmą kovą laimėjo Mykolas, antrą kovą laimėjau aš, trečiąją – Mindaugas.
Patekome į sekantį turą, kovojome prieš Kenseikan. Jų komanda sudaryta iš dviejų moterų ir vieno vyruko. Pirmas kovojo Mykolas, po ilgos kovos su pratęsimu (encho) , jam nepavyko nugalėti Rens van Eupen’o. Toliau kovojau aš, su priešininke nepelnėme ne vieno taško, lygiosios. Mindaugui kovoti taip pat su Van Eupen, tik Ans (komandoje buvo brolis ir sesuo). Jis laimėjo kovą taip išlygindamas rezultatą. Toliau sekė encho, išsiuntėme Mindaugą, o Kenseikan – R. van Eupen. Kova truko ilgai , ir galų galę, belgui pavyko gauti tašką – kote. Taip mūsų komandos kelias baigėsi. Padėkojome priešininkams ir nusivilkome bogu – dabar liko laukti tik individualių kovų. Komandinių varžybų nugalėtojai – Vengrijos komanda.
Apie kitos lietuvių komandos – Army kendo LT – kovas pasakoja A. Geglis: Sekmadienį, per Nakakura cup debiutavo LKKK komanda. Be manęs ir Juozo Skaisgirio komandoje sutiko dalyvauti LKKK garbės narys D. Sutkus. Pirmą kovą LKKK gan greitai laimėjo prieš belgų Butokukan klubo (Briuselis) komandą ir išėjo į kitą turą. Turėjome dvi pergales (J. Skaisgirio ir D. Sutkaus) ir vieną pralaimėjimą (man teko kautis su komandos lyderiu, 5 dan).
Pora žodžių prie Andžejaus pasakojimo. Buvo didelė garbė atstovauti kariuomenę nemažose varžybose, ir manyčiau, kad pastangos nenuėjo veltui. Pirmiausia, ką padarėme, pasiskirstėme eiliškumą – pirmasis turėjau eiti aš, toliau Juozas ir galiausiai rezultatą turėjo užtvirtinti Andžejus. Tokia tvarka pasiteisino. Pirmieji mūsų priešininkai iš Butokukan klubo, kuriam vadovauja E. Gomez (7 dan). Iš viso šis klubas išstatė dvi komandas, ir vienoje jų galėjo kovoti mūsų kolega E. Platelis – ir vėliau susitikę mes nusprendėm, kad tokia brolžudiška kova abiem pusėm būtų buvusi labai neįdomi 🙂
Man teko kovoti su gana solidžios kompleksijos Butokukaniečiu, ko gero – kilusio iš Artimųjų Rytų. Kadangi mačiau, kaip jis juda per seminarą plius pridėjau empirinius 😉 duomenis apie galimą būdingą tiems kraštams temperamentą :), pagalvojau pirma jį panervinti (o jei duos dievas, gal ir iškirsti iškart). Todėl kelis kartus atakavom vienas kitą labai stipriai. Bėda, kad priešininkas užsiprogramavo ir pradėjo kirsti ritmingai kaip mechaninis kūjis, tuo padarydamas didelę paslaugą, ir praleido men kirtį. Tatai labai įkvėpė kitus komandos narius, ir Juozas nukirto kitą priešų komandos narį.Žodžiu, vyrai su kaupu pateisino išvakarėse apsigintus savo shodanus 😀
A. Geglis: Toliau susitikome su komanda iš Gento. Kovos buvo labai įtemptos, iki paskutiniųjų buvo neaišku kas laimės. Nors Gentas ir laimėjo vieno taško persvara, pergalė nebuvo lengva – vienas mūsų kirtis nebuvo užskaitytas, kadangi jis įvyko sekundės dalimi po šiai laiko pabaigos. Man antrą kartą teko kautis su stipriausiu komandos nariu ir vėl 5 danu, nors ir nepavyko jo nugalėti, bet ir oponentui nepavyko atlikti galiojančio kirčio. Tai tikrai geras pirmas komandos pasirodymas ir labai gera patirtis.
Apie lemtingą (tiksliau – nelemtą) kirtį, kurį minėjo Andžejus. Kovojant su Gento komandos pirmu numeriu, man teko mažo ūgio priešininkas, kuris labai dengėsi. Tatai buvo gana neįdomu, nes prasidėjo elementarus tąsymasis po shiaijo. Galiausiai pavyko jam padaryti hiki kote, ir akies krašteliu pamačiau kylant vėliavėles. Tačiau atsistojus į išeities pozicijas ištiko, mandagiai tariant, kognityvinis disonansas 🙂 – pagrindinis teisėjas sukryžiavo vėliavėles: „lygiosios!“. Po to paaiškėjo kodėl, o moralas vienas – laikas yra dažnai neįvertinamas dalykas ne tik shiaijo, bet galbūt ir gyvenime… 🙂
[tęsinys vėliau…]
D. Sutkus
