Šių 2026 m. vasario 20–22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos iaido rinktinės trenerio Guy Loncelle (Butokukan Herstal) seminaras.
Seminare buvo keliamas bendras iaido lygis. Mokytojas daug kalbėjo apie tai, kad komandoje visi tobulėja kartu, tarsi būtume vienas organizmas. Visi esame atsakingi ne tik už savo, bet ir už kitų tobulėjimą. Taip stiprinamas ne tik klubas, bet ir visa Lietuvos iaido bendruomenė.
Daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, ar suprantamas katose vykstantis scenarijus. Nežinodami scenarijaus (kiek priešų, kaip jie juda erdvėje), neišvengsime klaidų. Tikslumą pasieksime tik žinodami, kokia yra priešo distancija, judėjimas, tik matydami visą „filmą“.
Mokytojas vis pridurdavo, kaip ZNKR scenarijaus išmokimas padės perprasti senųjų mokyklų katų mokymąsi. Penktadienį daugiau dėmesio skirta sėdimų pozicijų katoms, šeštadienį detaliai aptartos likusios aštuonios. Visos dvylika katų buvo pakartojamos kiekvienos dienos pradžioje, vis keičiant „vadovą“, kurio tempo turėjome laikytis. Daug dėmesio skirta mažojo pirštelio (ir apskritai pirštų) reikšmei kirčio metu. Kodėl baudžiant samurajus jiems nukirsdavo mažąjį pirštelį? Nes be mažojo pirštelio tobulas kardo kirtis beveik neįmanomas.
Šeštadienį daugiau dėmesio buvo skirta varžybų formatui, darėme keletą embu (pagal lygius, su pradedančiaisiais kartu dirbo mažiausiai du pažengę, kad pradedantieji galėtų „nusižiūrėti“ pavyzdį). Taip pat vyko taikai – tarpusavio varžybos, jau pridedant ir laiko matavimą. Daug kalbėta apie katų ritmiką, stipraus–lengvo, greito–lėto bangavimą.
Akcentuota žvilgsnio judėjimo prasmė ir reikšmė, siūlyta po kirčio suskaičiuoti bent iki „viens“, prieš nuleidžiant žvilgsnį nuo stovėjusio priešininko iki jau nukritusio, pakirsto priešininko kūno. Sekmadienį daugiausia šlifuotos trys katos, egzaminuose ir čempionatuose sukeliančios daugiausia problemų. Kiekvieno nuostabai, gauta naujų arba iš seniau neįsisąmonintų žinių.
Seminaro pabaigoje Guy kalbėjo apie iaido problemą – neturėti tikro, gyvo priešininko, taigi ir progos „gauti galvon“, ir visas iš to kylančias bėdas. Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad viską iaido žinai ir išmanai, niekinant kitus, ginčijantis, nepriimant patarimų.
Kad tobulėtum kaip iaidoka ir kaip asmenybė, turi nepamiršti nuolankumo, turi būti romus, nes pasirinkęs visažinio pasipūtėlio poziciją, amžiams liksi iliuzijų dugne. Taip pat kalbėta apie darbą su naujokais – apie tai, kad pradžioje jiems turi užtekti daugiausia trijų katų, kad mokymasis neteisingai „nesusuktų“ naujokui smegenų, jo neišgąsdintų, nenubaidytų ir neatimtų pasitikėjimo.
Dėkojame mokytojui Guy, mokymosi salių suradėjams, organizatoriams ir dalyviams. Tik visi kartu galime pasiekti geriausių rezultatų. Turbūt tai ir buvo pagrindinė šio vasario mėnesio seminaro mintis. Iki susitikimo balandį (neskaitant kassavaitinės praktikos savo klubuose).






