Praėjusį šeštadienį Lietuvos kariuomenės kendo klubo vadovo iniciatyva Rukloje, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione kariškiams iš jų šeimoms buvo pristatytas kendo. Sporto salėje susirinko ir nieko nežinantys apie šį kovos meną, ir patyrę kitų kovos menų praktikuotojai. Kendo ir karybos sąsajų aiškinimas ir gyvai rodomi jų pavyzdžiai padarė įspūdį žiūrovams, ir pasirodymo pabaigoje ne vienas jų patys panoro paimti į rankas bambukinį kardą.
„Jei man prieš penkerius metus man kas nors pasakytų, kad Rukloje fechtuosiu japoniškais bambukiniais kardais (žodžių „kendo“ ir „shinajus“ prasmė tuomet man dar buvo miglota), tikrai tuo nepatikėčiau. O dar vakar netikėjau ir tuo, kad salėje pamatysiu tiek daug susidomėjusių karių su šeimomis, išgirsiu kariškai aiškius ir konkrečius klausimus dėl kendo.
Panašu, kad LKKK gretos pasipildys ir įdėtos pastangos nenuėjo tuščiai“ (ltn. A. Geglis)
Tiesą sakant, šiuose žodžiuose daug tiesos: iš pirmo žvilgsnio keista, kodėl iki šiol kariuomės atstovai treniruotėse ir varžybose pasirodydavo ne kaip atskiras vienetas? Juk jų disciplinuotumas, ginklo kultūros supratimas, galiausiai tai, ką gali duoti kendo kariškiui, jau prieš kelis metus inspiravo mintį, jog anksčiau ar vėliau turėsime karišką kendo komandą, o gal net klubą. Tačiau labai kliudė profesinė specifika –
nuolatinės karininkų ir jų šeimų rotacijos, įtempta darbotvarkė, viršvalandžiai.
Pasitaikė ir apmaudžių dalykų, kai tikrai perspektyviems žmonėms save realizuoti trukdė ir profesinės traumos ar chroniški negalavimai – ilgametės „kariškos lauko buities“ pasekmė.
Tačiau praktiškumas ir atkaklumas galiausiai paėmė viršų.
(Foto: mjr. M. Petkevičius )
