Kategorija: Naujienos

Apie kitos lietuvių komandos – Army kendo LT – kovas pasakoja A. Geglis: Sekmadienį, per Nakakura cup debiutavo LKKK komanda. Be manęs ir Juozo Skaisgirio komandoje sutiko dalyvauti LKKK garbės narys D. Sutkus. Pirmą kovą LKKK gan greitai laimėjo prieš belgų Butokukan klubo (Briuselis) komandą ir išėjo į kitą turą. Turėjome dvi pergales (J. Skaisgirio ir D. Sutkaus) ir vieną pralaimėjimą (man teko kautis su komandos lyderiu, 5 dan).

Pora žodžių prie Andžejaus pasakojimo. Buvo didelė garbė atstovauti kariuomenę nemažose varžybose, ir manyčiau, kad pastangos nenuėjo veltui. Pirmiausia, ką padarėme, pasiskirstėme eiliškumą – pirmasis turėjau eiti aš, toliau Juozas ir galiausiai rezultatą turėjo užtvirtinti Andžejus. Tokia tvarka pasiteisino. Pirmieji mūsų priešininkai iš Butokukan klubo, kuriam vadovauja E. Gomez (7 dan). Iš viso šis klubas išstatė dvi komandas, ir vienoje jų galėjo kovoti mūsų kolega E. Platelis – ir vėliau susitikę mes nusprendėm, kad tokia brolžudiška kova abiem pusėm būtų buvusi labai neįdomi 🙂

Man teko kovoti su gana solidžios kompleksijos Butokukaniečiu, ko gero – kilusio iš Artimųjų Rytų. Kadangi mačiau, kaip jis juda per seminarą plius pridėjau empirinius  😉 duomenis apie galimą būdingą tiems kraštams temperamentą :), pagalvojau pirma  jį panervinti (o jei duos dievas, gal ir iškirsti iškart). Todėl kelis kartus atakavom vienas kitą labai stipriai. Bėda, kad priešininkas užsiprogramavo ir pradėjo kirsti ritmingai kaip mechaninis kūjis, tuo padarydamas didelę paslaugą, ir praleido men kirtį. Tatai labai įkvėpė kitus komandos narius, ir Juozas nukirto kitą priešų komandos narį.Žodžiu, vyrai su kaupu pateisino išvakarėse apsigintus  savo shodanus 😀

A. Geglis: Toliau  susitikome su komanda iš Gento. Kovos buvo labai įtemptos, iki paskutiniųjų buvo neaišku kas laimės. Nors Gentas ir laimėjo vieno taško persvara, pergalė nebuvo lengva – vienas mūsų kirtis nebuvo užskaitytas, kadangi jis įvyko sekundės dalimi po šiai laiko pabaigos. Man antrą kartą teko kautis su stipriausiu komandos nariu ir vėl 5 danu, nors ir nepavyko jo nugalėti, bet ir oponentui nepavyko atlikti galiojančio kirčio. Tai tikrai geras pirmas komandos pasirodymas ir labai gera patirtis.

Apie lemtingą (tiksliau – nelemtą) kirtį, kurį minėjo Andžejus. Kovojant su Gento komandos pirmu numeriu, man teko mažo ūgio priešininkas, kuris labai dengėsi. Tatai buvo gana neįdomu, nes prasidėjo elementarus tąsymasis po shiaijo. Galiausiai pavyko jam padaryti hiki kote, ir akies krašteliu pamačiau kylant vėliavėles. Tačiau atsistojus į išeities pozicijas ištiko, mandagiai tariant, kognityvinis disonansas 🙂 – pagrindinis teisėjas sukryžiavo vėliavėles: „lygiosios!“. Po to paaiškėjo kodėl, o moralas vienas – laikas yra dažnai neįvertinamas dalykas ne tik shiaijo, bet galbūt ir gyvenime… 🙂

[tęsinys vėliau…]
D. Sutkus

Sveiki mieli kendokos ir kendokės.. Visų pirma sveikinu visus ir visas su šventėmis, įdomių ir turiningų užsiėmimų, gražių kovų ir valios ateinančiais metais!!!

Nutariau parašyti tema – kendo Afganistane. Gal kas nors ateityje atsidurs panašioje situacijoje ir aplinkoje, galbūt tai bus naudinga ir tiems, kurie isvyks i kitas šalis, kur apie kendo niekas nei girdėjo nei matė.

…Afganistanas, o teisingiau jo provincija Goras (Ghor), kurioje dislokuoti mūsų kariai, tame tarpe ir aš.

Esame slėnyje, apsuptame kalnų, 2500 m virš jūros lygio (aukštikalnėse). Aplinkos vyraujanti spalva smėlio (geltona). Jau dabar įsivaizduoju kaip džiaugsis mano akys man grįžus į Lietuvą gegužės mėnesį, kai viskas bus sužaliavę. Oras pakankamai geras, naktį apie -15, dieną +10, dangus skaidrus be jokio debesėlio. Vasaros čia būna labai karštos iki +40, o žiemos ypatingai šaltos iki -40. Kol kas oras neįtikėtinai stebina ir lepina. Jis nebūdingai tokiam metų laikui yra šiltas.

Vietiniai gyventojai gyvena labai skurdžiai, beveik be jokių patogumų, net gamtinius reikalus atlieka kieme arba už kiemo. Molio drėbtos trobelės išsibarsčiusios išilgai upės ir kalnų papėdėje, jų langai dažniausiai iš celofaninės plėvelės. Kai kur ant namų stogų matosi saulės baterijos bei satelitinės antenos. Suprantama, kad technologijos neaplenkė ir šio krašto, tuo labiau, kad Afganistanas turi sieną su Kinija. Didžiausia problema žiemą – kuras šildymui. Medžių beveik nėra, o jei ir ir būtų – jie kainuotų didelius pinigus, tai sau galėtų leisti tik turtingi žmonės, kurių čia, žinoma, yra. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis yra narkotikai ir jų tranzitas.

Namus vietiniai dažniausiai šildosi džiovintu gyvulių mėšlu sumaišytu su šiaudais ar sudžiūvusia žole, arba surinktais ir vėjo vaikomais krūmokšniais. Vakare ar ryte, kai vietiniai užsikuria pečius, iš karto supranti iš kvapo, nes jis tikrai nėra malonus. Oras čia labai sausas, todėl nosis ir gerklė greitai išdžiūsta. Tokiui oru būna labai daug dulkių, jos skverbiasi visur ir nuo jų apsisaugoti yra neįmanoma. Važiuojant transporto priemonėmis kolonoje, neįmanoma įžiūrėti priekyje važiuojančios transporto priemonės. Kariai dėvi skaras, kurias vynioja ant veido, kad nors šiek tiek apsisaugotų nuo dulkių. Pasnigus arba palijus, iš pirmo žvilgsnio kieta kaip betonas žemė pažliunga ir įveikti atstumus su transporto priemone tampa neįmanoma, mašinos užsikasa iki dugno. Mums dar to neteko patirti, bet iškritus sniegui neabejoju, kad taip bus. Vietiniai puikiai prisitaikę prie esamų sąlygų, jie labai ištvermingi, tuo jie savotiškai žavi. Vaikams iki penkių metų neduoda vardų, nes dažnas jų neišgyvena daugiau nei iki penkių metų.

Dabar apie aklimatizaciją. Esam 2500 m. virš jūros lygio, mums lygumų gyventojams tai reiškia labai daug. Vieni prie tokio aukščio pripranta lengviau ir greičiau, kiti lėčiau ir sunkiau. Aš asmeniškai apie 3 svaites nesportavau, nedariau jokių greitų ar varginančių judesių. Pirmą savaitę jaučiausi kaip su maištu trenktas, nežymus galvos svaigimas, greitas nuovargis, kraujavimas iš nosies, stipriai sušlubavusi atmintis. Padarius staigesnį judesį jauti kaip  krūtinėje pradeda trūkti oro. Kardų dėklą nužvelgdavau ir laukiau momento kada galėsiu paimti juos į rankas. Sportuoti pradėjau po 3 svaičių, nuo lengvų krūvių ir tik siekdamas bendru fiziniu rengimu parengti organizmą. Šiuo metu po 1.5 menesio savijauta gera ir galima treniruotis beveik pilnu pajėgumu.

Kendo. Praėjus 4 savaitėms nuo atvykimo nupūčiau dulkes nuo kardų. Visų pirma galvojau, kad laiko tam reikalui turėsiu daugiau. Užsiiminėti tenka 3 kartus per savaitę. Suradau optimaliausią laiką, per pietus kai salėje beveik nebūna karių. Taip manęs niekas neblaško ir aš nešokiruoju nieko (išskyrus valytoją afganistanietį) savo keistais ir nesuprantamais judesiais. Salė pas mus gera, didelė, šviesi, šilta. Problema – betoninės grindys. Galvojau užsiiminėti su sportine avalyne, bet galiausiai nusprendžiau basomis. Žinoma prie tokių grindų priprasti reikia ir fumikomi toks tylus ir silpnas atrodo. Užsiėmimams skiriu apie 60 min laiko, paskirstydamas taip: 45 min. suburi ir kirčiai ir 15 min. katos. Pagrinde atlieku suburius apšilimui, vėliau deduosi kote ir atlieku kirčius (man, kote, do) pasirinktinai. Toliau tą patį darau su fumikomi ir prabėgimu ir galiausiai haya suburi. Pabaigai padarau keturias katas tiek iš  puolančiojo, tiek iš besiginančiojo pusės.
Be galo sunku yra užsiiminėti vienam, turi turėti labai stiprią motyvaciją, kad galėtum užsiiminėdamas atsiduoti 100 proc., deja, tuo pasigirti negaliu. Labai trūksta bent vieno partnerio ir tos bendros užsiėmimų dvasios, kuri priverčia pasitempti, neatsilikti nuo kitų ir padaryti daugiau nei gali.

Kaip ir tiek minčių. Bandysiu toliau užsiiminėti didindamas apsukas. Jei matysiu, kad verta ar atrasiu ką nors naujo būtinai parašysiu kaip sekasi.

Pagarbiai,

Aurelijus

Sveikinu Visus su artėjančiais Naujais Metais, linkiu geros sveikatos ,
laimės ir naujų pasiekimų Mūsų bendrame reikale – KENDO.

Gerardas Rukas
LKA

—————————————————————————————-

Taip pat LKA sulaukė sveikinimų iš Latvijos ir Lenkijos kendo federacijų, kurių prezidentai V. Kindzulis ir W. Malecki linki Lietuvos kendo visokeriopos kloties.

Taigi gerų švenčių ir ateinančių metų.