Kendo pradėjau labai atsitiktinai, 2008 m. atvažiavusi atostogoms pas senelius į Druskininkus. Tuo metu mano giminaitis organizavo kendo seminarą ir pasiūlė prisijungti, aišku, su sportine apranga. Pakeliui į salę trumpai papasakojo apie samurajų luomą, kalbėjom apie knygas, kaip Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knyga“, tad kilo idėja kario dvasiai ugdyti. Nepaisant panašių išankstinių nuostatų, labiausiai sužavėjo žmonės, jų laisvas bendravimas, entuziazmas, jie iš esmės ir paskatino mane pasilikti.
Šiuo kovos menu užsiimu jau 14 metų. Neturiu jokių ypatingų gabumų, kaip konceptualus mąstymas ar sportinis charakteris, tad labai vertinu savo mokytojus, kurie tam tikru laiku atliko didelį vaidmenį mano kelyje.
Kendo yra ir paprastas, ir kartu nepaprastas. Mano manymu, yra svarbi asmeninė patirtis bei komunikacija. Viskas su laiku susideda kaip tūkstantis detalių dėlionė, o supratimas dengiasi naujais sluoksniais. Svarbiausia yra mokėti girdėti, dalintis, rūpintis ir, augant atsakomybei, niekada nepasiduoti. O įveikti save ir rasti būdų įveikti priešininką yra nuostabi patirtis ir didžiausias džiaugsmas.
Esu architektė, planuoju daugiau dirbti kraštovaizdžio architektūros srityje. O be meilės architektūrai, gamtai ir kendo, lankau parodas, saviugdos stovyklas, mėgstu muziką ir pabūti vienai arba su artimaisiais. Tokiose pauzėse gimsta geriausios idėjos.
Man kendo yra asmeninė transformacija, augimas, savistaba bei kūno lavinimas, gyvenimo ritmas. Man šis kelias tapti geresniu atrodo aiškus ir teisingas.
