Paskelbta

Briuselis, žiemos seminaras II

Antroji (varžybinė) žiemos seminaro Briuselyje įspūdžių dalis.

Varžybos tradiciškai vadinasi Nakakura cup, siekiant atminti Kiyoshi Nakakuros – devinto dano meistro (hanshi), vieno iš talentingiausių pokario Japonijos kendo meistrų atminimą. Nakakura buvo ir vienas iš pirmųjų, kuris lankėsi Europoje, o taip pat, kiek man žinoma,  mokęs ir Hirakawą. Briuselyje dar yra pusamžių kendokų, kurie kažkada matė jauno Hirakawos jigeiko su Nakakura – tai atrodė taip, lyg katinas žaistų su pele, ir spėkit, kas buvo katinas… 🙂

Po šio lyrinio nukrypimo keli faktai. Varžybų diena buvo pikas – būtent jose dalyvavo daugiausia kendokų. Spėjom pamatyti japonus, belgus, olandus, prancūzus, italus, ispanus, britus, vengrus, žydus.

Kai kurie iš jų – ne kartą matyti varžybininkai.

Pažvelkim į varžybas lietuvių akimis.
V. Plaksijenko: Į Briuselį aš ir Mykolas atvažiavome ketvirtadienį, ir prisijungėme prie jau porą dienų seminare dalyvaujančių Dariaus, Juozo ir Andžėjaus. Penktadienį iš Londono atvažiavo ir Mindaugas. Taigi varžyboms paruoštas turėjom net dvi komandas – Army Kendo LT (D.Sutkus, J.Skaisgiris ir A. Geglis ) ir Vilnius (Trijėga) (M.Maciulevičius, V.Plaksijenko ir M.Sakalauskas).  Pasitreniravę per seminaro treniruotęs ir pasiatestavę/pažiūrėję atestacijas, sekmadienį jau buvome pasiruošę kovoti. Varžybų buvo daug.
Pirmiausia turėjo vykti moterų individualios varžybos, tada komandinės (komanda – trys žmonės) , ir galiausiai individualios atviros varžybos.
Visos kovos vyko „kaip senovėje“ 🙂  (ippon shobu) – taigi pirmas taškas viską lemdavo. Toks metodas – mobilizuojantis, įdomus ir, kas svarbu, greitas – priešingu atveju Nakakura cup ko gero būtų užėmusi dvi dienas…
Viktorija: Pirmutinės buvo moterų individualios varžybos. Kovojau pati pirma shiajo A. Pirma kova buvo su R.Buysse , Belgijos nacionalinės rinktinės nare, ją nugalėjau su men. Sekanti kova buvo su Italijos rinktinės nare S.Ricciuti , prieš ją laimėti nepavyko, ji įkirto man meną. Toliau tik stebėjau, moterų rezultatai: III – S.Ricciuti , A.Snoy  II – A.Orizio I – A.Sugiyama .

Sekančios buvo komandinės varžybos. Kariuomenės ir Vilniaus komandos kovojo praktiškai tuo pat metu, tad aprašau tik Vilniaus komandos kovas. Pirmas priešininkas teko Belgium ladies team, sudarytas iš trijų Belgijos moterų rinktinės narių. Pirmą kovą laimėjo Mykolas, antrą kovą laimėjau aš, trečiąją – Mindaugas.
Patekome į sekantį turą, kovojome prieš Kenseikan. Jų komanda sudaryta iš dviejų moterų ir vieno vyruko.  Pirmas kovojo Mykolas, po ilgos kovos su pratęsimu (encho) , jam nepavyko nugalėti Rens van Eupen’o. Toliau kovojau aš, su priešininke nepelnėme ne vieno taško, lygiosios. Mindaugui kovoti taip pat su Van Eupen, tik Ans (komandoje buvo brolis ir sesuo). Jis laimėjo kovą taip išlygindamas rezultatą. Toliau sekė encho, išsiuntėme Mindaugą, o Kenseikan – R. van Eupen. Kova truko ilgai , ir galų galę, belgui pavyko gauti tašką – kote. Taip mūsų komandos kelias baigėsi. Padėkojome priešininkams ir nusivilkome bogu – dabar liko laukti tik individualių kovų. Komandinių varžybų nugalėtojai – Vengrijos komanda.

Apie kitos lietuvių komandos – Army kendo LT – kovas pasakoja A. Geglis: Sekmadienį, per Nakakura cup debiutavo LKKK komanda. Be manęs ir Juozo Skaisgirio komandoje sutiko dalyvauti LKKK garbės narys D. Sutkus. Pirmą kovą LKKK gan greitai laimėjo prieš belgų Butokukan klubo (Briuselis) komandą ir išėjo į kitą turą. Turėjome dvi pergales (J. Skaisgirio ir D. Sutkaus) ir vieną pralaimėjimą (man teko kautis su komandos lyderiu, 5 dan).


Pora žodžių prie Andžejaus pasakojimo. Buvo didelė garbė atstovauti kariuomenę nemažose varžybose, ir manyčiau, kad pastangos nenuėjo veltui. Pirmiausia, ką padarėme, pasiskirstėme eiliškumą – pirmasis turėjau eiti aš, toliau Juozas ir galiausiai rezultatą turėjo užtvirtinti Andžejus. Tokia tvarka pasiteisino. Pirmieji mūsų priešininkai iš Butokukan klubo, kuriam vadovauja E. Gomez (7 dan). Iš viso šis klubas išstatė dvi komandas, ir vienoje jų galėjo kovoti mūsų kolega E. Platelis – ir vėliau susitikę mes nusprendėm, kad tokia brolžudiška kova abiem pusėm būtų buvusi labai neįdomi 🙂

Man teko kovoti su gana solidžios kompleksijos Butokukaniečiu, ko gero – kilusio iš Artimųjų Rytų. Kadangi mačiau, kaip jis juda per seminarą plius pridėjau empirinius  😉 duomenis apie galimą būdingą tiems kraštams temperamentą :), pagalvojau pirma  jį panervinti (o jei duos dievas, gal ir iškirsti iškart). Todėl kelis kartus atakavom vienas kitą labai stipriai. Bėda, kad priešininkas užsiprogramavo ir pradėjo kirsti ritmingai kaip mechaninis kūjis, tuo padarydamas didelę paslaugą, ir praleido men kirtį. Tatai labai įkvėpė kitus komandos narius, ir Juozas nukirto kitą priešų komandos narį.Žodžiu, vyrai su kaupu pateisino išvakarėse apsigintus  savo shodanus 😀

A. Geglis: Toliau  susitikome su komanda iš Gento. Kovos buvo labai įtemptos, iki paskutiniųjų buvo neaišku kas laimės. Nors Gentas ir laimėjo vieno taško persvara, pergalė nebuvo lengva – vienas mūsų kirtis nebuvo užskaitytas, kadangi jis įvyko sekundės dalimi po šiai laiko pabaigos. Man antrą kartą teko kautis su stipriausiu komandos nariu ir vėl 5 danu, nors ir nepavyko jo nugalėti, bet ir oponentui nepavyko atlikti galiojančio kirčio. Tai tikrai geras pirmas komandos pasirodymas ir labai gera patirtis.

Apie lemtingą (tiksliau – nelemtą) kirtį, kurį minėjo Andžejus. Kovojant su Gento komandos pirmu numeriu, man teko mažo ūgio priešininkas, kuris labai dengėsi. Tatai buvo gana neįdomu, nes prasidėjo elementarus tąsymasis po shiaijo. Galiausiai pavyko jam padaryti hiki kote, ir akies krašteliu pamačiau kylant vėliavėles. Tačiau atsistojus į išeities pozicijas ištiko, mandagiai tariant, kognityvinis disonansas 🙂 – pagrindinis teisėjas sukryžiavo vėliavėles: „lygiosios!“. Po to paaiškėjo kodėl, o moralas vienas – laikas yra dažnai neįvertinamas dalykas ne tik shiaijo, bet galbūt ir gyvenime… 🙂

[tęsinys vėliau…]
D. Sutkus


Paskelbta

Briuselis, žiemos seminaras

Kaip žadėta, pirmasis pranešimas iš trumpo ciklo apie XX Visos Belgijos kendo federacijos organizuotą kendo renginį, į kurį įėjo seminaras, dan atestacijos bei Nakakura cup varžybos.

Paprastai tokios kompleksinės kendo stovyklos Briuselyje vyksta vasarą bei žiemą ir sutraukia daug svečių. Senbuviais savęs vadinti dar negalėtume, nes kai kam tai dar trečias, o kai kam tik pirmas kartas. Tačiau, reikia pasakyti, lietuvių „piligrimystės į Briuselį“ yra ne epizodiškas, o pastovus, ir tai džiugina.

Briuselis – strategiškai labai patogi vieta. Ne tik dėl to, kad joje reziduoja EKF ir ABKF vip’ai, bet ir dar dėl vienos asmenybės – N. Hirakawa sensėjaus (8 dan), kurio charizma ir gebėjimai sutraukia į seminarą daug daugiau žmonių.

Į seminarą šiemet buvo pakviesta labai daug aukšto rango meistrų iš Japonijos. Daugelis jų priklausė Tarptautiniam geros valios kendo klubui. Meistrų ir jų studentų delegacija buvo išties įspūdinga.

Iki ketvirtadienio popietės rytinėse ir vakarinėse treniruotėse dalyvavome kol kas trise: J. Skaisgiris, A. Geglis (abu iš LKKK) ir aš (Trijėga KenYuKai).

Pasak A. Geglio, „Treniruotės buvo naudingos. Labai patiko tai, kad visos treniruotės nuo trečiadienio iki šeštadienio turėjo loginį ryšį: kiekviena treniruotė buvo praeitos pratęsimu. Asa geiko – rytinės treniruotės – buvo skirtos jigeiko su meistrais.
Jau pirma diena sužinojome, kad mes gyvensime tarp meistrų iš Japonijos. Labai maloniai nustebino, kad japonai ne tik sveikinosi koridoriuose, bet ir domėjosi iš kokios mes šalies ir kaip vystosi kendo Lietuvoje.“

Kaimynystė, tapusi pretekstu draugiškam bendravimui, per treniruotes likdavo už salės durų 🙂 Tai galiojo visiems. Teko matyti, kai vienas belgas, negalėdamas po kirčio prasiveržti pro japoną,  buvo tiesiog „štampuojamas“ į sieną kirčių serijomis, sulyginamomis su stambaus kalibro kulkosvaidžio papliūpomis. Žodžiu, išeitis viena: sulig kiekvienu tokiu siurprizu nesidemoralizuok, galvok pats, kas blogai ir ką daryti, kad to išvengtum…

Kendo maniera skyrėsi priklausomai nuo patirties. Jauni studentai – labai greiti, judrūs, „sprogstantys“. 5-6 danai buvo „demoralizatoriai“ :), bet kovos menas yra kovos menas. Hachidanai – išlaikyti, atlaidūs, duodantys patarimų – jei ne žodžiu, tai judesiu.

Vakariniuose užsiėmimuose dalyvaudavo dar daugiau žmonių – iki šimto. Hirakawa vesdavo juos savo jau pažįstamu stiliumi, paįvairindamas pavyzdžiais ir variacijomis. Japonai „vadžias perimdavo“ paskutinėje, sunkiausioje treniruotės dalyje. Finišo tiesioji visada buvo – daug kakarigeiko su jais ir šimtinė haya suburi.

A. Geglis: Tai buvo tikrai gera ir naudinga patirtis – man iš viso teko pirmą kartą gyvenime dirbti su sensejumi, turinčiu aštuntą daną, bet salėje jų buvo ne vienas ir ne du! Mums pavyko dirbti su beveik visais meistrais.

Toks darbo grafikas skatino mobilizuotis ir parengė kūną varžyboms.

Apie jas – kitoje žinutėje.

D. Sutkus

Paskelbta

Naujųjų metų išvakarėse: kendo… ir Afganistanas

Afganistanas, 2010 pabaiga. ISAF karys (vokiečių misija) švenčia Kalėdas 🙂

Sveiki mieli kendokos ir kendokės.. Visų pirma sveikinu visus ir visas su šventėmis, įdomių ir turiningų užsiėmimų, gražių kovų ir valios ateinančiais metais!!!

Nutariau parašyti tema – kendo Afganistane. Gal kas nors ateityje atsidurs panašioje situacijoje ir aplinkoje, galbūt tai bus naudinga ir tiems, kurie isvyks i kitas šalis, kur apie kendo niekas nei girdėjo nei matė.

…Afganistanas, o teisingiau jo provincija Goras (Ghor), kurioje dislokuoti mūsų kariai, tame tarpe ir aš.

Esame slėnyje, apsuptame kalnų, 2500 m virš jūros lygio (aukštikalnėse). Aplinkos vyraujanti spalva smėlio (geltona). Jau dabar įsivaizduoju kaip džiaugsis mano akys man grįžus į Lietuvą gegužės mėnesį, kai viskas bus sužaliavę. Oras pakankamai geras, naktį apie -15, dieną +10, dangus skaidrus be jokio debesėlio. Vasaros čia būna labai karštos iki +40, o žiemos ypatingai šaltos iki -40. Kol kas oras neįtikėtinai stebina ir lepina. Jis nebūdingai tokiam metų laikui yra šiltas.

Vietiniai gyventojai gyvena labai skurdžiai, beveik be jokių patogumų, net gamtinius reikalus atlieka kieme arba už kiemo. Molio drėbtos trobelės išsibarsčiusios išilgai upės ir kalnų papėdėje, jų langai dažniausiai iš celofaninės plėvelės. Kai kur ant namų stogų matosi saulės baterijos bei satelitinės antenos. Suprantama, kad technologijos neaplenkė ir šio krašto, tuo labiau, kad Afganistanas turi sieną su Kinija. Didžiausia problema žiemą – kuras šildymui. Medžių beveik nėra, o jei ir ir būtų – jie kainuotų didelius pinigus, tai sau galėtų leisti tik turtingi žmonės, kurių čia, žinoma, yra. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis yra narkotikai ir jų tranzitas.

Namus vietiniai dažniausiai šildosi džiovintu gyvulių mėšlu sumaišytu su šiaudais ar sudžiūvusia žole, arba surinktais ir vėjo vaikomais krūmokšniais. Vakare ar ryte, kai vietiniai užsikuria pečius, iš karto supranti iš kvapo, nes jis tikrai nėra malonus. Oras čia labai sausas, todėl nosis ir gerklė greitai išdžiūsta. Tokiui oru būna labai daug dulkių, jos skverbiasi visur ir nuo jų apsisaugoti yra neįmanoma. Važiuojant transporto priemonėmis kolonoje, neįmanoma įžiūrėti priekyje važiuojančios transporto priemonės. Kariai dėvi skaras, kurias vynioja ant veido, kad nors šiek tiek apsisaugotų nuo dulkių. Pasnigus arba palijus, iš pirmo žvilgsnio kieta kaip betonas žemė pažliunga ir įveikti atstumus su transporto priemone tampa neįmanoma, mašinos užsikasa iki dugno. Mums dar to neteko patirti, bet iškritus sniegui neabejoju, kad taip bus. Vietiniai puikiai prisitaikę prie esamų sąlygų, jie labai ištvermingi, tuo jie savotiškai žavi. Vaikams iki penkių metų neduoda vardų, nes dažnas jų neišgyvena daugiau nei iki penkių metų.

Dabar apie aklimatizaciją. Esam 2500 m. virš jūros lygio, mums lygumų gyventojams tai reiškia labai daug. Vieni prie tokio aukščio pripranta lengviau ir greičiau, kiti lėčiau ir sunkiau. Aš asmeniškai apie 3 svaites nesportavau, nedariau jokių greitų ar varginančių judesių. Pirmą savaitę jaučiausi kaip su maištu trenktas, nežymus galvos svaigimas, greitas nuovargis, kraujavimas iš nosies, stipriai sušlubavusi atmintis. Padarius staigesnį judesį jauti kaip  krūtinėje pradeda trūkti oro. Kardų dėklą nužvelgdavau ir laukiau momento kada galėsiu paimti juos į rankas. Sportuoti pradėjau po 3 svaičių, nuo lengvų krūvių ir tik siekdamas bendru fiziniu rengimu parengti organizmą. Šiuo metu po 1.5 menesio savijauta gera ir galima treniruotis beveik pilnu pajėgumu.

Kendo. Praėjus 4 savaitėms nuo atvykimo nupūčiau dulkes nuo kardų. Visų pirma galvojau, kad laiko tam reikalui turėsiu daugiau. Užsiiminėti tenka 3 kartus per savaitę. Suradau optimaliausią laiką, per pietus kai salėje beveik nebūna karių. Taip manęs niekas neblaško ir aš nešokiruoju nieko (išskyrus valytoją afganistanietį) savo keistais ir nesuprantamais judesiais. Salė pas mus gera, didelė, šviesi, šilta. Problema – betoninės grindys. Galvojau užsiiminėti su sportine avalyne, bet galiausiai nusprendžiau basomis. Žinoma prie tokių grindų priprasti reikia ir fumikomi toks tylus ir silpnas atrodo. Užsiėmimams skiriu apie 60 min laiko, paskirstydamas taip: 45 min. suburi ir kirčiai ir 15 min. katos. Pagrinde atlieku suburius apšilimui, vėliau deduosi kote ir atlieku kirčius (man, kote, do) pasirinktinai. Toliau tą patį darau su fumikomi ir prabėgimu ir galiausiai haya suburi. Pabaigai padarau keturias katas tiek iš  puolančiojo, tiek iš besiginančiojo pusės.
Be galo sunku yra užsiiminėti vienam, turi turėti labai stiprią motyvaciją, kad galėtum užsiiminėdamas atsiduoti 100 proc., deja, tuo pasigirti negaliu. Labai trūksta bent vieno partnerio ir tos bendros užsiėmimų dvasios, kuri priverčia pasitempti, neatsilikti nuo kitų ir padaryti daugiau nei gali.

Kaip ir tiek minčių. Bandysiu toliau užsiiminėti didindamas apsukas. Jei matysiu, kad verta ar atrasiu ką nors naujo būtinai parašysiu kaip sekasi.

Pagarbiai,

Aurelijus