Susipažinkime, Edgaras Platelis, LKA nacionalinės rinktinės narys

Iaido čempionatas

Pirminis impulsas buvo disciplinos egzotiškumas, noras pabandyti kažką „kitokio“. Ypač stiprų motyvacinį postūmį suteikė vienam iaido forume perskaityta frazė, kad iaido – tai meditacija judant. Galbūt dėl šios minties galima ginčytis, bet tam tikra tiesa joje užfiksuota. Meditacija – nes privalai labai gerai jausti situaciją, savo kūną, naudoti ir vaizduotę ir kartu reikia nesąmoningumo, „atsijungimo“ nuo smulkmeniško mąstymo apie tai, ar aš čia dabar viską teisingai darau.

Iaido, kaip ir kendo, pradėjau 2006 m. Deja, po kelių metų nustojau treniruotis iaido, ir likau tik su kendo. Taip stengiausi sutaupyti laiko, kurio labai daug treniruotės atimdavo. Vėliau iaido treniruotes atnaujinau. Sunkumai tokie, kad iaido yra menas, kuriame tobulėjimo ar tobulumo pavyzdžiai sunkiai plika akim matomi, daug jame „nežinomų nežinomųjų“. Pavyzdžiui kendo dvikovoje net ir pradedanti akis gali pastebėti talentą, stiprų kovotoją. Iaido – ne taip. Tik kai suvoki ir pripažįsti savo klaidas, trūkumus, pradedi keistis. Bėda ta, kad klaidų supratimas ateina lėtai, tam reikia laiko. Džiaugsmai tokie ir yra, kad staiga supranti kažką, arba mokytojo arba labiau patyrusio kolegos pastaba krenta į treniruočių išpurentą proto dirvą ir kažkas ima keistis.

Be kendo ir iaido mano laisvalaikis įprastinis – knygos, filmai, buities rūpesčiai.

Be iaido išgyventi būtų galima, bet gyventi nebūtų taip įdomu. Yra daug fizinio ir dvasinio tobulėjimo praktikų, ir iaido yra viena jų. Tai nebloga savidisciplinos priemonė, kai per daugybę suvaržymų, judesių tikslaus reglamentavimo žmogus atranda laisvę, kuri atsikleidžia per įsivaizduojamos kovos scenarijų ir savo paties santykio su kova supratimą. Šiam menui gyvenimo neužtenka, kaip ir kendo menui, bet tuo jie ir įdomūs.

Susipažinkime, Kotryna Patamsytė – Adomonienė, LKA nacionalinės rinktinės narė

Iaido čempionatas

Kardais susidomėjau nuo pat ankstyvos vaikystės, tiesiog gimiau su kardu mintyse. Aš tai pavadinčiau kardo ilgesiu. Pirmas mano kardas buvo alyvos rykštė su metaliniu dangteliu vietoj rankos apsaugos. Su vaikais pliekdavomės kieme. Vaikams šis žaidimas greit nusibodo, man – ne.

Toliau domėjausi kardais. Iš visų pasaulio kardų išsirinkau, mano manymu, tobuliausią – japonišką kataną, o čia sužinojau apie Iaido. Pradėjau ieškoti kur galiu išmokti šį kardą valdyti ir susidūriau su dideliais sunkumais – tuo metu Lietuvoje nebuvo kur mokytis. Teko kantriai laukti 20 metų, kol 2013.01.20 d. Į Kauną atvyko mokytojas iš Lenkijos (J. Wolny, iaido 3 Dan.) ir pravedė pirmą mano Iaido seminarą. Nuo tos dienos ėmiau praktikuotis savarankiškai, informacijos semdamasi, kaip ir daugelis tuo metu, iš interneto, kruopščiai atsirinkdama mokytojus. Vėliau pradėjau važinėti į seminarus Europoje, kad išmokčiau Iaido bazę 3 metus lankiau kendo treniruotes. Sutikau daug nuostabių žmonių – bendraminčių ir mokytojų, užmezgiau tvirtus ryšius, kai kuriuos iš jų palaikau ir šiandien.

Kai atradau Iaido, į mano gyvenimą atėjo ramybė. Aš nesiblaškau. Laikydama kardą savo rankose, jaučiu, kad esu savo kelyje. Kardas man yra ir filosofija, ir poezija, o kardo švilpimas praktikos metu – gražiausia muzika. Tai lyg gyvenimo vėjas – suteikiantis gyvybę, įnešantis pokyčius ir naikinantis tai, kas atgyveno.

Gyvenime esu psichologė – psichoterapeutė, dirbu su žmonėmis, jiems padedu atrasti kelią iš bėdų į savo unikalų gyvenimą. Turiu daug domėjimosi sričių, nuolat paskendusi asmeniniuose projektuose.

Fizinis Iaido nebėra pritaikomas praktiškai. Man tai lyg atominė bomba, kuri yra skirta turėti, bet ne naudoti. Tačiau dvasinius principus, kuriuos geriausiai išdėstė kardo genijus Miyamoto Musashi, taikau visur – gyvenime, santykiuose su žmonėmis ir darbe. Ir atvirkščiai – mano profesinės žinios man labai padeda suprasti treniruočių principus, technikos niuansus ir perduoti juos bendraminčiams, einantiems kardo keliu.

Susipažinkime, Aurelijus Motiejūnas, LKA nacionalinės rinktinės narys

Kendo asociacija

Noras užsiiminėti iaido 2006 metais mane atvedė į kendo, kadangi tuo metu Lietuvoje iaido nebuvo, o kendo buvo artimiausia iaido disciplina egzistavusi Lietuvoje. Vėliau praktikuojant kendo Belgijoje, mano mokytojas Emilio Gomez paskatino mane užsiiminėti iaido. Jo nuomone kendo ir iaido viena kitą papildo, o iaido dar ir grąžina prie kardo ištakų.

Iaido pradėjau praktikuoti 2014 metais Belgijoje. Iaido lyginant su kendo yra labiau statiškas kovos menas, jame daugiau izometrinių pratimų, todėl sąnariai, raiščiai ir kai kurios raumenų grupės yra labiau apkraunamos. Pradžioje iaido atrodo pakankamai nuobodus, todėl reikalauja daugiau psichologinės ištvermės bei koncentracijos. Bet tai tik pradžioje, kol mokiniesi judesių formas. Kai šį etapą praeini, tuomet atsiveria iaido ir kendo grožis, atsiranda didesnis ir platesnis suvokimas apie patį kardą ir kirčio principus bei dinamiką. Kendo judesius pradedi sieti su iaido atliekamais judesiais, tai įgauna prasmę, nebereikia įsivaizduoti, kad šinajus yra kardas, jis iš tiesų tampa kardu.

Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Natūralu, kad laisvalaikiu užsiimu kendo ir iaido. O kadangi to yra „per mažai“, tai dar vasaros sezono metu dalyvauju Lietuvos atviro vandens plaukimo čempionatuose bei triatlono varžybose. Tenka daug plaukioti, bėgioti ir minti dviratį ne tik vasarą, bet ne sezono metu salėje ir baseine. Taip pat mėgstu skaityti karines istorine ir biografines knygas. Gaila, kad viskam neužtenka laiko. Tačiau kaip vienas mano kolega yra sakęs „para turi 24 valandas“, todėl laiko surandu miego sąskaita.

Iaido japonų kovos menas akcentuojantis pastovią parengtį ir sugebėjimą greitai ištraukus kardą atsakyti į netikėtą užpuolimą. Turbūt akivaizdu, kad plačiąja prasme iaido yra mano profesinio gyvenimo esmė. Mes kariškiai lygiai taip pat turime išlaikyti pastovią parengtį ir reikalui esant atsakyti galimam agresoriui. Asmenine prasme, iaido leidžia man palaikyti discipliną, išlaikyti koncentraciją, gerbti kitus, palaikyti gerą fizinę būklę bei pažinti Japonijos kultūrą.