2022 m. liepos 8 d. Vilniuje vyko Vilniaus kendo centro inicijuota bendra moterų treniruotė, kurią vedė Mona Jančytė, 4 dan.
Treniruotėje dalyvavo keturių Lietuvos kendo klubų narės: Vilniaus kendo centro, Kyumeikan mokyklos, Kendo klubo Geležinis vilkas ir Vilniaus universiteto kendo klubo. Buvo aptartos galimybės periodiškai rengti panašaus pobūdžio bendras moterų treniruotes siekiant puoselėti Lietuvos moterų kendo bendruomenę.
Prieš šešis metus, Kaune įvyko moterų kendo treniruotė kurią inicijavo Kyumeikan mokykla, tuomet kendo treniruotę vedė Viktorija Plaksijenko.
Rytoj Prahoje pasideda Toru Giga cup. Renginys, kurį savo dėmesiu pagerbia aukštus kendo danus turintys meistrai, sutraukia nemažą kiekį kendokų, čia galinčių ne tik pakovoti tarpusavyje, bet ir pasidalinti savo žiniomis seminaruose bei atestuotis.
Skaitytojo dėmesiui pateikiama šio renginio istorija – tai nedidelis, tačiau labai tipiškas kendo vystymosi Rytų Europoje epizodas.
Čekija visada garsėjo savo liberalumu, kurio nepavyko užgniaužti net prijungiant ją prie buvusiojo sovietinio „Rytų bloko“. Nors pirmieji kendo daigai Čekijoje pradėjo dygti daugiau nei dešimtmečiu nei Lenkijoje, 1988 metais čekai jau turėjo poros metų kendo įdirbį. Tais metais Japonijos ambasados darbuotojas p. Toru Giga, kurį galima laikyti pirmuoju japonų sensėjumi, dėsčiusiu kendo Čekijoje, turėjo išvykti atgal į savo šalį. Prieš išvažiavimą jo pastangų dėka Prahoje buvo surengtos pirmosios kendo varžybos. Jos įvyko tų metų rugpjūtį.
Kitais metais buvo manoma surengti jau tarptautines varžybas. Čekai, ilgokai buvę izoliuoti, norėjo užmegzti glaudesnius kontaktus su kitais kendokomis. I Prahos Kendo taurės turnyras įvyko 1989 m. lapkritį ir turėjo didelį pasisekimą. Susilaukta dėmesio iš Japonijos ambasadoriaus Čekijoje. Prie dalyvavimo ir organizavimo prisidėjo daugelis kendokų, ypač W. Demski iš Vokietijos. Čekai tapo „matomi“ kolegoms užsienyje.
Kituose pamečiui vyksiuose turnyruose dalyvavo sensėjai iš Visos Japonijos kendo federacijos (AKF/ZNKR) T. Sadafumi, I. Saburo, K. Katsumi. Galiausiai Čekija tapo laisva valstybe ir Prahoje vykstantys kendo turnyrai gavo galimybę tapti tikrai „atvirais“. Deja, sudėtingi socialiniai ir ekonominiai pokyčiai kurį laiką sustabdė tarptautinių renginių tęstinumą. Tačiau 1995 metais varžybos buvo atnaujintos.
Nuo 1998 metų Čekijos kendokos susivienijo. Čekijos kendo federacijos prioritetiniu siekiu tapo būtent tarptautinėsvaržybos. Palaipsniui kovotojų skaičius augo, ir į Prahą pasivaržyti kasmet atvykdavo maždaug po šimtą kendokų. 1999 metais Prahoje varžėsi penkių šalių kendokos. 2001 m. šalių skaičius išaugo iki šešių.
2002 metais kendo gerbėjus pasiekė skaudi žinia apie T. Giga mirtį. Pirmojo čekų kendo mokytojo garbei renginys buvo pervadintas. 2003 metais Prahoje vyko Toru Giga Prahos kendo taurės varžybos ir seminaras, kurį vedė p. Demski.
Renginio mastai pradėjo augti. Daugėjo dalyvių, pastoviais svečiais tapo žinomi sensėjai, tokie kaip R. Kamemoto, H. Ozawa.
Prie varžybų prisidėjo ir Čekijos kendo rinktinės treneris, lietuviams taip pat pažįstamas p. Jorg Potrafki iš Vokietijos.
Pagaliau 2008 m. seminarą Prahoje pirmą kartą pravedė aštuntojo dano meistras – Shigeki Yamanaka (hanshi), buvo pravestos atestacijos iki trečiojo dano. 2009 metais į Toru Giga cup atvyko 15 šalių (taip pat ir Lietuvos kendo asociacijos) kendokos. Sensėjus Ozawa vadovavo seminarui ir egaminacijoms, kuriuose sėkmingai pasirodė ir M. Pravilonis R. Vėžytė, išlaikę pirmus danus, taip pat M. Maciulevičius ir K. Belazaras, apsigynę antrus danus. Lietuvių tarpe kaip dalyvės puikiai pasirodė ir S. Breslavskytė bei G. Zavališinaitė.
Toru Giga cup 2009. Kairėje - Lietuvos kendo asociacijos delegacija.
Mes turime būti dėkingi kolegoms iš Čekijos ne tik už gerai suorganizuotą renginį ar galimybę atestuotis. Pasikartosiu: Toru Giga cup istorija gali būti tipiniu kendo evoliucijos pavyzdžiu.
Kendo Lietuvoje jau skaičiuoja savo penkmetį. Ir, kaip matome iš kitų kaimyninių šalių patirties, pokyčiai per tiek laiko gali būti nedideli. Tačiau kryptingai dirbant, kendo vystymasis su laiku gali labai progresuoti ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
D. Sutkus
Praėjusį šeštadienį Lietuvos kariuomenės kendo klubo vadovo iniciatyva Rukloje, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione kariškiams iš jų šeimoms buvo pristatytas kendo. Sporto salėje susirinko ir nieko nežinantys apie šį kovos meną, ir patyrę kitų kovos menų praktikuotojai. Kendo ir karybos sąsajų aiškinimas ir gyvai rodomi jų pavyzdžiai padarė įspūdį žiūrovams, ir pasirodymo pabaigoje ne vienas jų patys panoro paimti į rankas bambukinį kardą.
„Jei man prieš penkerius metus man kas nors pasakytų, kad Rukloje fechtuosiu japoniškais bambukiniais kardais (žodžių „kendo“ ir „shinajus“ prasmė tuomet man dar buvo miglota), tikrai tuo nepatikėčiau. O dar vakar netikėjau ir tuo, kad salėje pamatysiu tiek daug susidomėjusių karių su šeimomis, išgirsiu kariškai aiškius ir konkrečius klausimus dėl kendo.
Panašu, kad LKKK gretos pasipildys ir įdėtos pastangos nenuėjo tuščiai“ (ltn. A. Geglis)
Tiesi laikysena, kaip ir dera kariams. Sonkyo pozicija prieš laisvą kovą.
Tiesą sakant, šiuose žodžiuose daug tiesos: iš pirmo žvilgsnio keista, kodėl iki šiol kariuomės atstovai treniruotėse ir varžybose pasirodydavo ne kaip atskiras vienetas? Juk jų disciplinuotumas, ginklo kultūros supratimas, galiausiai tai, ką gali duoti kendo kariškiui, jau prieš kelis metus inspiravo mintį, jog anksčiau ar vėliau turėsime karišką kendo komandą, o gal net klubą. Tačiau labai kliudė profesinė specifika –
LKKK prieš Aikishuren dojo: vieno taško dvikova.
nuolatinės karininkų ir jų šeimų rotacijos, įtempta darbotvarkė, viršvalandžiai.
Kariai nekantravo atlikti pirmuosius kirčius ir imliai klausėsi kendokų instrukcijų.
Pasitaikė ir apmaudžių dalykų, kai tikrai perspektyviems žmonėms save realizuoti trukdė ir profesinės traumos ar chroniški negalavimai – ilgametės „kariškos lauko buities“ pasekmė.
Tačiau praktiškumas ir atkaklumas galiausiai paėmė viršų.
