„BALTIC CUP“ 2010. Skaičiai, eiga, dalyviai.

Kokias varžybas stebėti įdomu? Paprastai varžybų įdomumą apsprendžia sena tiesa: kokybė neatsiranda savaime; prielaida kokybei atsirasti yra kiekybė.

Galima stengtis ir persistengti, bet varžybos vyks vangiai ir monotoniškai. O kuo daugiau įvairaus lygio kendokų, kuo įvairesni klubai – tuo spalvingesnių kovų galima tikėtis. Tačiau varžybose su daug dalyvių yra minusas: žiūrovui reikia daug kantrybės ir net užsispyrimo, kad  fiziškai išsėdėti visas kovas nuo pradžios iki galo. Bet yra viena išeitis, kuria gali pasinaudoti kiekvienas, nepriklausomai nuo savo patirties kendo srityje – ateiti tiesiog į finalines kovas, kur „pelai jau būna atvėtyti nuo grūdų“ ir kendo vyksta taip, kad net nieko neišmanatis stebėtojas instinktyviai pajaučia ore tvyrančią „kovos dvasią“.

Todėl nevargindamas savęs ir skaitytojo, kitoje apžvalgoje pateiksiu šio „Baltic cup“ trumpą finalinių kovų suvestinę. Tačiau prieš tai keli žodžiai apie turnyro dienotvarkę ir dalyvius.

Pagal renginio dienotvarkę atvykusiems buvo pasiūlyta registruotis (kiekvienas gavo identifikacinę kortelę ir nedidelį „paketą“ su maisto, sayonara party, apgyvendinimo kuponais, atminimo dovanėle – tenugui, o kai kuriuose buvo įdėtas ir kompaktiškas Gdynės žemėlapis. Bet kaip toje patarlėje – tam teko, o tam ne (žemėlapių kai kur ir nebuvo įdėta, bet juk ne dėl jų čia buvo važiuota…)

Vėliau sekė nedidelis prasijudinimas. Paprastai dalyviai „apsičiupinėja“ prieš varžybas, o veteranai nepersitempdami padaro draugiškų jigeiko seriją su senais pažįstamais. Vėliau – vakarienė ir autobusas iki nakvynės vietos, žinoma, tiems, kas ją rezervavo…

Kita diena turėjo prasidėti pusryčiais (tradiciškai – lenkiškos dešrelės, bandelė, sviestas, karštas gėrimas), tada autobusas, shinajų patikrinimas, teisėjų susirinkimas. Tuo metu kendokos apšilinėjo, ir su nedideliu pavėlavimu prasidėjo atidarymo ceremonija. Po to – kovos, pietūs, kendo ir iaido katų demonstravimas ir finalai. Nebuvo apsieita be „programos vinies“ – „pasaulis prieš Lenkiją“ kovų. Tada godo-geiko ir sayonara.

Paskutinę dieną – pusryčiai, autobusas ir seminaras (tiems, kam tai dar aktualu po sayonara party 🙂 )

Iš principo – ypatingai nieko naujo tiems, kam „Baltic‘as“ ne pirmiena..

Kokia turnyro statistika? Iš principo „Baltic cup“ nėra didelis, tačiau tai jau nebe „tarpklubinės varžybos“. Nors organizatoriai prieš kelias dienas  parašė pastabą, jog Baltic cup dalyviai atstovauja savo klubus, o ne nacionalines organizacijas, bet tarptautinis varžybų pobūdis neleidžia užmerkti akių faktui – klubai lieka klubais, bet kendokų minioje vis viena išskiriame vokiečius, lenkus, suomius, rusus, ukrainiečius, lietuvius… Būtent šios vėliavos puošė erdvią modernią salę. Tiesa, kuriozas: tarp jų plevėsavo dar ir D. Britanijos „Union Jack‘as“, tačiau neteko matyti nė vieno kendokos su BKA klubo zekkenu. Nebent mūsų Mindaugas, užsiregistravęs iš Londono, galėjo suklaidinti lenkų organizatorius, sudarinėjančius dalyvių sąrašus…

Iš viso turnyre pagal sąrašą turėjo dalyvauti virš šimto trisdešimties kendokų, neskaitant teisėjų ir savanorių-aptarnaujančio personalo. Tačiau šis skaičius, kaip paprastai būna, buvo pakoreguotas. Kai kas visai neatvyko, kai kas atvyko vietoj kitų žmonių. Mūsų atveju būta abiejų variantų. Galiausiai priešpaskutinę dieną prieš turnyrą nusistovėjo stabili padėtis: LKA klubų atstovų delegaciją sudarė

-M. Sakalauskas (Trijėga KenYuKai)

– M. Maciulevičius (Trijėga KenYuKai)

– V. Plaksijenko (Trijėga KenYuKai)

– E. Indra (Aikishuren dojo)

– E. Petrakovas (Aikishuren dojo)

– I. Rekus (Aikishuren dojo)

– A. Geglis (Lietuvos kariuomenės kendo klubas).

Gaila, kad sunegalavo pora jaunų ir energingų kendokų – būsimos mūsų viltys 🙂

Bet, kaip sakoma, kendo viltys anksčiau ar vėliau pildosi…

Negaliu būti vienšališkas ir nutylėti fakto, kad šiemetiniame „Baltic‘e“ dar turėjome „dvi Lietuvas“, jei taip galima pasakyti. Kaip tik šis faktas ypač šiais metais  tapo šiokiu tokiu galvos skausmu lenkų kolegoms. Bet apie tai vėliau…

D. Sutkus

Kendo Algirdo MPB (II)

LKKK vadovo įžangos žodis

Praėjusį šeštadienį Lietuvos kariuomenės kendo klubo vadovo iniciatyva Rukloje, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione kariškiams iš jų šeimoms buvo pristatytas kendo. Sporto salėje susirinko ir nieko nežinantys apie šį kovos meną, ir patyrę kitų kovos menų praktikuotojai. Kendo ir karybos sąsajų aiškinimas ir gyvai rodomi jų pavyzdžiai padarė įspūdį žiūrovams, ir pasirodymo pabaigoje ne vienas jų patys panoro paimti į rankas bambukinį kardą.

„Jei man prieš penkerius metus man kas nors pasakytų, kad Rukloje fechtuosiu japoniškais bambukiniais kardais (žodžių „kendo“ ir „shinajus“ prasmė tuomet man dar buvo miglota), tikrai tuo nepatikėčiau. O dar vakar netikėjau ir tuo, kad salėje pamatysiu tiek daug susidomėjusių karių su šeimomis, išgirsiu kariškai aiškius ir konkrečius klausimus dėl kendo.

Panašu, kad LKKK gretos pasipildys ir įdėtos pastangos nenuėjo tuščiai“ (ltn. A. Geglis)

Tiesi laikysena, kaip ir dera kariams. Sonkyo pozicija prieš laisvą kovą.

Tiesą sakant, šiuose žodžiuose daug tiesos: iš pirmo žvilgsnio keista, kodėl iki šiol kariuomės atstovai treniruotėse ir varžybose pasirodydavo ne kaip atskiras vienetas? Juk jų disciplinuotumas, ginklo kultūros supratimas, galiausiai tai, ką gali duoti kendo kariškiui, jau prieš kelis metus inspiravo mintį, jog anksčiau ar vėliau turėsime karišką kendo komandą, o gal net klubą. Tačiau labai kliudė profesinė specifika –

LKKK prieš Aikishuren dojo: vieno taško dvikova.

nuolatinės karininkų ir jų šeimų rotacijos, įtempta darbotvarkė, viršvalandžiai.

Kariai nekantravo atlikti pirmuosius kirčius ir imliai klausėsi kendokų instrukcijų.

Pasitaikė ir apmaudžių dalykų, kai tikrai perspektyviems žmonėms save realizuoti trukdė ir profesinės traumos ar chroniški negalavimai – ilgametės „kariškos lauko buities“ pasekmė.

Tačiau praktiškumas ir atkaklumas galiausiai paėmė viršų.

(Foto: mjr. M. Petkevičius )