Trečiasis Vilniaus TaiKai prasidės jau rytoj vakare.
Vakar jau baigėsi dalyvių registravimas. Šiemet renginyje, įskaitant sensėjus, dalyvaus jau netoli pusšimčio kendokų. Tenka apgailestauti, kad dalyvių galėtų būti šiek tiek daugiau. Deja, daugelis labai gerai visiems pažįstamų senbuvių šiuo metu užsienyje, tačiau galima tvirtinti, kad sentimentai pirmiesiems „Vilniaus TaiKai“ nėra išblėsę.
Taip pat didėja ir klubų skaičius: šiemet prie „Trijėga KenYuKai“, VU kendo klubo ir „AikiShuren dojo“ prisideda ir Lietuvos kariuomenės kendo klubas bei Vilniaus kendo centras.
Šiandien baigti visi svarbesnieji organizaciniai darbai, kurių kaip visada atsiranda daugiau nei tikimasi. Sudaryti dalyvaujančių sąrašai (bendras, dalyvaujančių seminaruose, varžybose, atestacijose) . Susitarta su rėmėjais, suderinti svečių sutikimo, apgyvendinimo bei informacinio aprūpinimo klausimai. Čia labai prisidėjo savanoriai – kendokos ir ne kendokos.
Pasirengta varžyboms – sutvarkyta visa „popierinė“ dalis, parengti prizai. Belieka laukti vakaro – tuomet bus traukiami burtai dėl varžybų eiliškumo. Ypač įdomu, kaip susiklostys moterų rungtis, kuria prasidės III Lietuvos kendo čempionatas.
Rytoj nuo šešių valandų ryto į Vilnių jau atvyksta svečiai, kuriuos pasitikinėsime iki pat vėlyvos popietės. O vakare visi susitiksime karo akademijos salėje!
Kaip buvo minėta, dažno turnyro esmę dažnai perteikia finalinės jo kovos. Paskutinis varžybų pusvalandis – tai savotiškas „koncentratas“, iš kurio galima padaryti įdomių išvadų, prognozuoti galimus kitų varžybų pokyčius, o kartais net konstatuoti: „nauja žvaigždė sužibo!..“
Tad pabandykim panagrinėti šių metų „Baltic’o“ finalus.
Įdomu, kad lenkai šįkart suteikė finalams dramatiškų akcentų, kuriuos sukūrė muzikinis fonas, lydintis dalyvius į shiaijo. Nors, tiesą sakant, žiūrovų tarpe ir be jos tvyrojo laukimo įtampa.
Pirmoji dvikovininkų pora buvo Barylski (Gdynės kendo klubo „Bushido Gdynia“ instruktorius) ir iš Berlyno kendo klubo atvykęs Ulmer. Kaip buvo matyti iš azartiškų sirgalių raginimų, lenkas yra žinomas ir mėgstamas saviškių kendokų, bet deja, nei namų aplinka, nei raginimai nepadėjo: palyginti trumpa kova baigėsi tuo, kad vokietis pelnė men, o neilgai trukus taškas buvo užtvirtintas kote kirčiu. Ulmeris po pirmojo taško stengėsi „netempti laiko“, kaip kad įprasta pačioje varžybų pradžioje, nes finaluose tai buvo per daug rizikinga. Jis pasirinko „blitzkriegą“ 😉 .Tokia strategija pasiteisino, nes Barylskis yra „ilgai grojantis“ kovotojas, kuriam nuovargis nėra kliūtis: kovoje su kolega Bartczaku jis kovojo ilgai ir tik pratęsimo metu įkirto priešininkui men.
Įdomi buvo Herr‘o ir Jastak‘o (praeitų metų „Baltic cup“ ir šių metų „Toru Giga cup“ nugalėtojo) kova. Vokietis yra patyręs „jodanininkas“, aukštą stovėseną pavertęs savo neginčijamu pranašumu. Nors paprastai atrodo, kad iš jodan pozicijos lengva įkirsti men, bet panašu, kad tai labai gerai suprato ir lenkas 😀 . Jis buvo pasiruošęs vokiečio kontratakoms ir gerai manevruodamas netikėtai įkirto Herrui kote, tuo nutraukdamas turnyro „herrmanizaciją“ 😀
Kita kova buvo tarp Lipinski ir Dziugiel. Panašu, kad šie lenkai iki skausmo pažįsta vienas kito kendo, todėl dvikova, nors buvo dinamiška, baigėsi be rezultatų ir teko skelbti encho – pratęsimą. Mintis, kad vienas neatsargus judesys ir priešininko kirtis bus lemiamas, paskatino dvikovininkus kovoti labai įtemptai. Galiu klysti, bet rodos šitoje kovoje Dziugiel vos nebuvo išmuštas shinajus, kurį su žonglieriaus vikrumu jis vėl pagavo ore. Tačiau įspėjimas vis dėl to buvo skirtas. Pratęsimo metu Lipinskis pelnė tašką sėkmingu men kirčiu.
Pusfinaliuose susitiko šios poros: Barylski – Ulmer bei Jastak – Dziugiel. Ulmeris po pratęsimo laimėjo men kirčiu, o Jasztakas techniškai įkirto savo oponentui du kote. Taigi visų laukė finalinė Jastako ir Ulmerio kova, kurioje nugalėjo berlynietis. Jei lenkai nebus patenkinti antromis-trečiomis vietomis, ką gi – dvyliktasis „Baltic‘as“ , kuris netruks ateiti, bus dar įdomesnis. Bet labiausiai tikėtina, kad lenkai bandys atsirevanšuoti prieš vokiečius jau Europos kendo čempionate kitų metų gegužę…
Rytoj Prahoje pasideda Toru Giga cup. Renginys, kurį savo dėmesiu pagerbia aukštus kendo danus turintys meistrai, sutraukia nemažą kiekį kendokų, čia galinčių ne tik pakovoti tarpusavyje, bet ir pasidalinti savo žiniomis seminaruose bei atestuotis.
Skaitytojo dėmesiui pateikiama šio renginio istorija – tai nedidelis, tačiau labai tipiškas kendo vystymosi Rytų Europoje epizodas.
Čekija visada garsėjo savo liberalumu, kurio nepavyko užgniaužti net prijungiant ją prie buvusiojo sovietinio „Rytų bloko“. Nors pirmieji kendo daigai Čekijoje pradėjo dygti daugiau nei dešimtmečiu nei Lenkijoje, 1988 metais čekai jau turėjo poros metų kendo įdirbį. Tais metais Japonijos ambasados darbuotojas p. Toru Giga, kurį galima laikyti pirmuoju japonų sensėjumi, dėsčiusiu kendo Čekijoje, turėjo išvykti atgal į savo šalį. Prieš išvažiavimą jo pastangų dėka Prahoje buvo surengtos pirmosios kendo varžybos. Jos įvyko tų metų rugpjūtį.
Kitais metais buvo manoma surengti jau tarptautines varžybas. Čekai, ilgokai buvę izoliuoti, norėjo užmegzti glaudesnius kontaktus su kitais kendokomis. I Prahos Kendo taurės turnyras įvyko 1989 m. lapkritį ir turėjo didelį pasisekimą. Susilaukta dėmesio iš Japonijos ambasadoriaus Čekijoje. Prie dalyvavimo ir organizavimo prisidėjo daugelis kendokų, ypač W. Demski iš Vokietijos. Čekai tapo „matomi“ kolegoms užsienyje.
Kituose pamečiui vyksiuose turnyruose dalyvavo sensėjai iš Visos Japonijos kendo federacijos (AKF/ZNKR) T. Sadafumi, I. Saburo, K. Katsumi. Galiausiai Čekija tapo laisva valstybe ir Prahoje vykstantys kendo turnyrai gavo galimybę tapti tikrai „atvirais“. Deja, sudėtingi socialiniai ir ekonominiai pokyčiai kurį laiką sustabdė tarptautinių renginių tęstinumą. Tačiau 1995 metais varžybos buvo atnaujintos.
Nuo 1998 metų Čekijos kendokos susivienijo. Čekijos kendo federacijos prioritetiniu siekiu tapo būtent tarptautinėsvaržybos. Palaipsniui kovotojų skaičius augo, ir į Prahą pasivaržyti kasmet atvykdavo maždaug po šimtą kendokų. 1999 metais Prahoje varžėsi penkių šalių kendokos. 2001 m. šalių skaičius išaugo iki šešių.
2002 metais kendo gerbėjus pasiekė skaudi žinia apie T. Giga mirtį. Pirmojo čekų kendo mokytojo garbei renginys buvo pervadintas. 2003 metais Prahoje vyko Toru Giga Prahos kendo taurės varžybos ir seminaras, kurį vedė p. Demski.
Renginio mastai pradėjo augti. Daugėjo dalyvių, pastoviais svečiais tapo žinomi sensėjai, tokie kaip R. Kamemoto, H. Ozawa.
Prie varžybų prisidėjo ir Čekijos kendo rinktinės treneris, lietuviams taip pat pažįstamas p. Jorg Potrafki iš Vokietijos.
Pagaliau 2008 m. seminarą Prahoje pirmą kartą pravedė aštuntojo dano meistras – Shigeki Yamanaka (hanshi), buvo pravestos atestacijos iki trečiojo dano. 2009 metais į Toru Giga cup atvyko 15 šalių (taip pat ir Lietuvos kendo asociacijos) kendokos. Sensėjus Ozawa vadovavo seminarui ir egaminacijoms, kuriuose sėkmingai pasirodė ir M. Pravilonis R. Vėžytė, išlaikę pirmus danus, taip pat M. Maciulevičius ir K. Belazaras, apsigynę antrus danus. Lietuvių tarpe kaip dalyvės puikiai pasirodė ir S. Breslavskytė bei G. Zavališinaitė.
Toru Giga cup 2009. Kairėje - Lietuvos kendo asociacijos delegacija.
Mes turime būti dėkingi kolegoms iš Čekijos ne tik už gerai suorganizuotą renginį ar galimybę atestuotis. Pasikartosiu: Toru Giga cup istorija gali būti tipiniu kendo evoliucijos pavyzdžiu.
Kendo Lietuvoje jau skaičiuoja savo penkmetį. Ir, kaip matome iš kitų kaimyninių šalių patirties, pokyčiai per tiek laiko gali būti nedideli. Tačiau kryptingai dirbant, kendo vystymasis su laiku gali labai progresuoti ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
D. Sutkus
Trečiasis Vilniaus TaiKai prasidės jau rytoj vakare.
