Susipažinkime, Kotryna Patamsytė – Adomonienė, LKA nacionalinės rinktinės narė

Iaido čempionatas

Kardais susidomėjau nuo pat ankstyvos vaikystės, tiesiog gimiau su kardu mintyse. Aš tai pavadinčiau kardo ilgesiu. Pirmas mano kardas buvo alyvos rykštė su metaliniu dangteliu vietoj rankos apsaugos. Su vaikais pliekdavomės kieme. Vaikams šis žaidimas greit nusibodo, man – ne.

Toliau domėjausi kardais. Iš visų pasaulio kardų išsirinkau, mano manymu, tobuliausią – japonišką kataną, o čia sužinojau apie Iaido. Pradėjau ieškoti kur galiu išmokti šį kardą valdyti ir susidūriau su dideliais sunkumais – tuo metu Lietuvoje nebuvo kur mokytis. Teko kantriai laukti 20 metų, kol 2013.01.20 d. Į Kauną atvyko mokytojas iš Lenkijos (J. Wolny, iaido 3 Dan.) ir pravedė pirmą mano Iaido seminarą. Nuo tos dienos ėmiau praktikuotis savarankiškai, informacijos semdamasi, kaip ir daugelis tuo metu, iš interneto, kruopščiai atsirinkdama mokytojus. Vėliau pradėjau važinėti į seminarus Europoje, kad išmokčiau Iaido bazę 3 metus lankiau kendo treniruotes. Sutikau daug nuostabių žmonių – bendraminčių ir mokytojų, užmezgiau tvirtus ryšius, kai kuriuos iš jų palaikau ir šiandien.

Kai atradau Iaido, į mano gyvenimą atėjo ramybė. Aš nesiblaškau. Laikydama kardą savo rankose, jaučiu, kad esu savo kelyje. Kardas man yra ir filosofija, ir poezija, o kardo švilpimas praktikos metu – gražiausia muzika. Tai lyg gyvenimo vėjas – suteikiantis gyvybę, įnešantis pokyčius ir naikinantis tai, kas atgyveno.

Gyvenime esu psichologė – psichoterapeutė, dirbu su žmonėmis, jiems padedu atrasti kelią iš bėdų į savo unikalų gyvenimą. Turiu daug domėjimosi sričių, nuolat paskendusi asmeniniuose projektuose.

Fizinis Iaido nebėra pritaikomas praktiškai. Man tai lyg atominė bomba, kuri yra skirta turėti, bet ne naudoti. Tačiau dvasinius principus, kuriuos geriausiai išdėstė kardo genijus Miyamoto Musashi, taikau visur – gyvenime, santykiuose su žmonėmis ir darbe. Ir atvirkščiai – mano profesinės žinios man labai padeda suprasti treniruočių principus, technikos niuansus ir perduoti juos bendraminčiams, einantiems kardo keliu.

Susipažinkime, Tomas Bagdonas, LKA nacionalinės rinktinės narys

Lietuvos kendo asociacija

Pirmasis mano susidūrimas su japonišku kardu bei iaido kovos menu buvo Japonijoje, 2017 metais. Tuo metu pusmečiui gyvenau ir studijavau Japonijoje padedant dvišaliams mainams tarp Kauno Tecnologijos universiteto ir Gifu universiteto.

Jau apsistojus ir apsipratus prie naujos aplinkos, pamaniau, kad dabar yra puikus šansas iš arti susipažinti su japonų kultūra ir užsiimti kažkuom „tikrai japoniško“. Mano palydovas užsiminė, kad jų universitete yra nemažai skirtingų disciplinų: arbatos (chado), lanko (kyudo), kardo (iaido ir kendo) menai, taip pat tradiciniai japonų šokiai. Kai užsiminė apie kardus, iš karto prisiminiau animacinius filmus apie samurajus, kurie buvo vieni įtaigiausių mano vaikystėje. Taigi sekančią dieną apsilankėm universiteto sporto salėję.

Tuo pačiu metu vyko kendo ir iaido treniruotės, dėl to galėjau iš karto palyginti, kuo jie skiriasi. Didžiausiais skirtumas buvo pačių žmonių energijoj – kendo praktikantai demonstravo savo kovos dvasią, gąsdino savo varžovą. Iaido praktikantų pusėje buvo pakankamai ramu, visi susitelkę į save, koregavo savo judesius, klausėsi kitų patarimų. Kadangi aš pats laikau save ramesnio būdo, pasirinkau iaido.

Pirmą kartą laikiau vieną iš praktikantų kardų, tuo metu nežmoniškai sunkų ir apskritai nelabai supratau, kaip jie iš vis ką nors su juo padaro. Verbavimas prisijungti prie iaido buvo labai paprastas – visiems duodavo išmėginti savo jėgas prieš japonišką laikraštį. Varžovas, kurį gali įveikti bet kas. Du praktikantai laikė jį įtempę ir žiūrėjo kaip gera galva aukštesnis „gaijin“ (užsienietis) mosuos į siaurą tarpelį tarp jų. Jei aš įžvelgiau šiek tiek nerimo jų akyse, tai maniškės turėjo būti pilnos baimės. Tuomet supratau vieną iš svarbiausių dalykų apie iaido – svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus. Kirtis pavyko visai neblogai, laikraštis plyšo perpus, o aš prisijungiau prie šaunaus kolektyvo ir pusmetį lavinau, kaip valdyti kardą, savo kūną ir mintis.

Grįžus į Kauną susitikau su Kyumeikan kendo mokyklos treneriais, po truputį pradėjo rinktis iaido entuziastai ir pradėjome treniruotes.

Iaido tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai praktika, kur galiu susitelkti į tą akimirką, pamiršti visus darbus ir rūpesčius už treniruočių salės ribų. Tai kovos menas, kuris pirmiausia skirtas man pačiam – ugdyti ryžtą, kovos valią, aštrų protą.

Laisvalaikiu taip pat mėgstu skaityti psichologines, filosofines knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Vasaros sezonai užpildyti kelionėmis riedučiais, kur taip pat reikia akylai stebėti aplinką ir greitai reaguoti į jos pokyčius.

Skaudi netektis kendo pasaulyje – mirė Sensei Zbigniew Misiak

Sensei Zbigniew Misiak

Skaudi netektis kendo pasaulyje, anapilin išėjo Sensei Zbigniew Misiak. Vienas pirmųjų Lenkijoje pradėjusio praktikuoti kendo kartu populiarino iaido ir džodo. Sensei buvo ne tik treneris, bet ir mentorius, aktyvistas bei lyderis. Sensei ne kartą lankėsi Lietuvoje, vedė kendo seminarus, padėjo pažinti kendo teisėjavimo pagrindus.

Sensei Zbigniew Misiak aštuntajame dešimtmetyje. 1986 metais atstovavo Lenkijos komandą tarptautiniame  Vengrijos čempionate ir iškovojo čempiono titulą. 1987 metais dalyvavo Europos kendo čempionate Malmėje (Švedija), 1994 metais Pasaulio kendo čempionate Paryžiuje (Prancūzija).

Zbigniew Misiak aktyviai įsitraukė į Lenkijos kendo federacijos veiklą, buvo LKF valdybos narys ir ne vieną kartą komandos vadovu Europos bei Pasaulio čempionatuose.  

Sensei prisidėjo ir prie kendo Lietuvoje vystymosi. Lankėsi Vilniuje ir Kaune, vedė kendo seminarus, mėgo dirbti su vaikais, dalinosi savo patirtimi su jaunimu ir suaugusiais.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Sensei Zbigniew Misiak artimiesiems bei visai Lenkijos kendo bendruomenei.

Šaltinis: Lenkijos kendo federacija