Kardais susidomėjau nuo pat ankstyvos vaikystės, tiesiog gimiau su kardu mintyse. Aš tai pavadinčiau kardo ilgesiu. Pirmas mano kardas buvo alyvos rykštė su metaliniu dangteliu vietoj rankos apsaugos. Su vaikais pliekdavomės kieme. Vaikams šis žaidimas greit nusibodo, man – ne.
Toliau domėjausi kardais. Iš visų pasaulio kardų išsirinkau, mano manymu, tobuliausią – japonišką kataną, o čia sužinojau apie Iaido. Pradėjau ieškoti kur galiu išmokti šį kardą valdyti ir susidūriau su dideliais sunkumais – tuo metu Lietuvoje nebuvo kur mokytis. Teko kantriai laukti 20 metų, kol 2013.01.20 d. Į Kauną atvyko mokytojas iš Lenkijos (J. Wolny, iaido 3 Dan.) ir pravedė pirmą mano Iaido seminarą. Nuo tos dienos ėmiau praktikuotis savarankiškai, informacijos semdamasi, kaip ir daugelis tuo metu, iš interneto, kruopščiai atsirinkdama mokytojus. Vėliau pradėjau važinėti į seminarus Europoje, kad išmokčiau Iaido bazę 3 metus lankiau kendo treniruotes. Sutikau daug nuostabių žmonių – bendraminčių ir mokytojų, užmezgiau tvirtus ryšius, kai kuriuos iš jų palaikau ir šiandien.
Kai atradau Iaido, į mano gyvenimą atėjo ramybė. Aš nesiblaškau. Laikydama kardą savo rankose, jaučiu, kad esu savo kelyje. Kardas man yra ir filosofija, ir poezija, o kardo švilpimas praktikos metu – gražiausia muzika. Tai lyg gyvenimo vėjas – suteikiantis gyvybę, įnešantis pokyčius ir naikinantis tai, kas atgyveno.
Gyvenime esu psichologė – psichoterapeutė, dirbu su žmonėmis, jiems padedu atrasti kelią iš bėdų į savo unikalų gyvenimą. Turiu daug domėjimosi sričių, nuolat paskendusi asmeniniuose projektuose.
Fizinis Iaido nebėra pritaikomas praktiškai. Man tai lyg atominė bomba, kuri yra skirta turėti, bet ne naudoti. Tačiau dvasinius principus, kuriuos geriausiai išdėstė kardo genijus Miyamoto Musashi, taikau visur – gyvenime, santykiuose su žmonėmis ir darbe. Ir atvirkščiai – mano profesinės žinios man labai padeda suprasti treniruočių principus, technikos niuansus ir perduoti juos bendraminčiams, einantiems kardo keliu.
