Kendo atradau visai atsitiktinai. Mano tėvas pirko alpinistinį inventorių iš Dariaus, kuris, pasirodo, veda kendo treniruotes. 2008 metais susidomėjęs pradėjau treniruotis. Tuo metu tai buvo sudėtinga. Gyvenau užmiestyje. 16 val išeidavau į stotelę už 2 km, kad suspėčiau į treniruotę pusei aštuonių. Mokslai spaudė, su klubiniais šarvais skaudėdavo galvą, o naujiems pats pinigų dar neuždirbdavau, tad po poros metų lankyti nustojau. Vėliau porą metų praktikavau aikido, tačiau kažko trūko, nes tai kovos menas neparemtas varžybomis. Studijuojant universitete, sužinojau, kad keli draugai treniruojasi kendo, tad neištvėręs nostalgijos 2017 metais grįžau.
Svarbu suprasti, kad praktikuojant kendo, kaip ir kituose sportuose, normalu susidurti su sunkumais ne tik iš fizinės, bet ir iš mentalinės pusės, tad pastovus motyvacijos ir gero nusiteikimo išlaikymas irgi yra kendo praktikos dalis.
Dirbu Vilniaus universiteto fizikos fakultete, kur tiriu oro plazmos spinduliuotę, taip pat dėstau studentams. Laisvalaikiu be kendo, mėgstu turistinius žygelius Lietuvoje ar užsienyje.
Kendo man yra vieta, kur gauname viską pradedant sportu ir naujais draugais, baigiant japoniškos kultūros, bušido mentaliteto ir disciplinos mokymųsi.
