2022 m. rugsėjo 2-4 d. Modenoje (Italija) įvyko 29-asis Europos iaido čempionatas, kuriame pirmąkart dalyvavo Lietuvos komanda. Lietuvai atstovavo Aurelijus Motiejūnas, Kotryna Patamsytė, Agnė Žagrakalytė, Tomas Bagdonas, Edgaras Platelis.
Rugsėjo 2 d. buvo surengtas iaido seminaras visiems kovotojams, teisėjams ir delegacijų nariams, teisėjų pasitarimas ir instruktažas delegacijų vadovams, kuriame dalyvavo ir A. Motiejūnas. Delegacijų vadovai buvo supažindinti su atidarymo ir varžybų eigos organizaciniais sprendimais.
Rugsėjo 3 d. vyko individualios varžybos, visi dalyviai varžėsi savo dan lygių kategorijose. Lietuviai dalyvavo mudan (T. Bagdonas), nidan (Kotryna ir Agnė) ir sandan (Aurelijus ir Edgaras) kategorijų rungtyse. Mudan ir sandan kovotojams iš grupių išeiti nepavyko. Iš nidan kovotojų pirmoji pergalė buvo pasiekta Agnės, prieš Austrijos atstovą (3:0). Ji išėjo iš grupės, bet, susidūrusi su būsimu nidan kategorijos čempionu italu Di Vozzo, turėjo pripažinti jo pranašumą.
Nors daugiau pergalių nepasiekėme, būta ne „sausų“ pralaimėjimų, kai vienas iš trijų teisėjų pakelia vėliavėlę (1:2). Džiaugėmės ir tokiais kukliais pasiekimais ir įdomu, kad vis dėlto net ir aukščiausio rango teisėjų nuomonės išsiskiria – iaido vertinimas nėra „tikslusis mokslas“: vertinama ir technikos tikslumas, bet ir kovotojo/s „grėsmingumas“, katos „išgyvenimas“.
Galbūt svarbiausia yra tikslumas. Mažiausias pusiausvyros praradimas, nepakankamas užsimojimas ir to pasekmė – pernelyg trumpas kirtis, netinkamas kirčio kampas, kardo nesustabdymas ir virptelėjimas po kirčio – visa tai sumuojama teisėjams priimant sprendimą, kuris gali pasikeisti net ir paskutiniame galutinės katos kirtyje, jei iki tol abu kovotojai atrodė daugmaž vienodai gerai. Tuo iaido primena kendo, kur koncentracijos praradimas einant 3 kovos minutei dažnai tampa sėkmingo priešininko kirčio/pergalės sąlyga.
Per sajonaros vakarėlį (pasibaigusį, beje, Europos iaido žiedui su drabužiais sušokus į baseiną J – mes, deja, jau buvome išvažiavę, laukė ilga kelionė namo) teko bendrauti su vienu iš teisėjų iš Prancūzijos P. Vigneau. Jis teigė, kad esama katos lygmens klaidų ir kihon klaidų. Matyt tai galėtume suskirstyti taip: kihono klaidos – užsimojimas, kirčio kampas, hatsudži, ki ken tai iči – kūno ir kardo vientisumas.
Katos klaidos – nerealistiški judesiai (kai bandoma kelti kardą neištraukus iš priešininko kūno, kertant per anksti ar per vėlai, nelaikant į priešininką nukreipto žvilgsnio, nuleidžiant akis per anksti į grindis, po smūgiavimo kardo tsuka per greit nusisukant į kitą priešininką, netinkamai statant pėdas ir klubus ir kt.).
Kihon klaidas turėtume pripažinti ir taisyti – tai nelengva, nes dažnai kartodami katą ne visai teisingai, mes savo klaidas išmokstame ir įtvirtiname, tada tampa ypač sunku jas išrauti. Katos klaidas galime ištaisyti vadovaujami patyrusių mokytojų. Tuo šis čempionatas buvo įdomus, išvydome, kaip kai kurie mudan ir šodan, nekalbant apie nidan, intensyvumu ir net tikslumu gali pralenkti ir sandan kovotojus. P. Vigneau pasakė įdomų dalyką – šodanas iš esmės jau turi ir sandan lygio sugebėjimus savyje, jis/ji jau praktiškai gali/galėtų juos pademonstruoti.
Matyt, pridėčiau nuo savęs, jei tik tinkamai vykdo mokytojo nurodymus. (Esu įsitikinęs, kad jei mes išgirstume kiekvieną mokytojo nurodymą ir nuoširdžiai bandytume jį įgyvendinti – mūsų iaido pažanga būtų žaibiška). Beje, apie mokytojus – per savo praktiką ne kartą girdėjau nuomonę (ir ja šventai tikiu), kad iaido yra toks menas, kad negali „mėtytis“ tarp kelių mokyklų ir kelių mokytojų. Būtina turėti savo vieną mokytoją, savo vieną koryu (kurį geriausia pradėti mokytis pasiekus 3-4 daną, bet čia esama įvairių nuomonių ir praktikų, čia perteikiu savo mokytojų požiūrį). Ir net koryu viduje turi sekti atitinkamą šeimą/klaną, net Muso Shin Den, kurį praktikuoja dauguma Lietuvos iaido komandos narių, esama kelių srovių, ir nebūtinai jomis visomis sekti. Būtina pasirinkti pačioje savo kelio pradžioje.
Kita vertus, iaido 8 dan kyoshi Yamashibu sensėjus penktadienį per seminarą pasakė įdomų dalyką: taip, reikia turėti savo mokytoją, bet tai nereiškia, kad jums nereikia stebėti kitų kovotojų ir bandyti nukopijuoti tų jų judesių, kurie jums daro įspūdį, imponuoja, atrodo itin ištobulinti. Taigi, dėl to matyt ir yra sveika važinėti į seminarus, išeiti į platesnes erdves.
Šiemet auksą laimėjo Suomijos komanda, ir EKF atstovas ir šio čempionato pranešėjas Pekka Nurminen pasakojo, kad Suomijos iaidokos dažnai aplanko vieni kitų dojo, treniruojasi kartu, vyksta savotiški mainai, abipusis mokymasis. Tad šiuos dalykus reikia turėti omenyje ir būti atviriems tiek savo mokytojo brėžiamoms pagrindinėms bazinėms gairėms, tiek kitų aukšto lygio kovotojų asmeniniams pavyzdžiams, be abejo, perimtiniems tik ZNKR 12 katų kontekste, į svetimo koryu daržą geriau nelįsti – tokia praktika tik paliktų maišalynę galvoje ir sinerginio rezultato neduotų. Iaido mokymas eina paprastumo, ne sudėtingumo link, tai nuolatinis bereikalingų judesių balasto numetimas.
Grįžtant prie čempionato ir antrosios – komandinių varžybų dienos – savo grupėje kovojome su Graikijos ir Bulgarijos komandomis. Deja, iš grupės išeiti nepavyko, nors vėlgi – buvome per plauką nuo pergalės, jei dar vienas teisėjas būtų pakėlęs vėliavėlę mūsų pirmoje kovoje prieš bulgarus (pralaimėjome 1:2), būtume išėję iš grupės.
Nepaisant visko, visiems mums iaido varžybos davė neįkainojamą patirtį ir gilesnį paties meno supratimą – supratome, ko siekti treniruotėse, ir koks vis dėlto tas iaido menas sudėtingas, o pažanga jį mokantis – lėta. Savo pamoką apibendrinčiau Yamashibu sensėjaus pastaba – iaido darykit laikydamiesi heidžoshin (vienodas protas). Treniruotėse dirbti tarsi būtum Europos čempionato salėje, o čempionate dirbti, kaip savo treniruotėse.
Taip, kovos menuose lengvų kelių nėra. Todėl noriu dar kartą pasveikinti visus komandos narius su debiutu ir labai norėčiau po metų su visais susitikti Miunchene, 30-ajame Europos iaido čempionate.
Edgaras Platelis
