Pirminis impulsas buvo disciplinos egzotiškumas, noras pabandyti kažką „kitokio“. Ypač stiprų motyvacinį postūmį suteikė vienam iaido forume perskaityta frazė, kad iaido – tai meditacija judant. Galbūt dėl šios minties galima ginčytis, bet tam tikra tiesa joje užfiksuota. Meditacija – nes privalai labai gerai jausti situaciją, savo kūną, naudoti ir vaizduotę ir kartu reikia nesąmoningumo, „atsijungimo“ nuo smulkmeniško mąstymo apie tai, ar aš čia dabar viską teisingai darau.
Iaido, kaip ir kendo, pradėjau 2006 m. Deja, po kelių metų nustojau treniruotis iaido, ir likau tik su kendo. Taip stengiausi sutaupyti laiko, kurio labai daug treniruotės atimdavo. Vėliau iaido treniruotes atnaujinau. Sunkumai tokie, kad iaido yra menas, kuriame tobulėjimo ar tobulumo pavyzdžiai sunkiai plika akim matomi, daug jame „nežinomų nežinomųjų“. Pavyzdžiui kendo dvikovoje net ir pradedanti akis gali pastebėti talentą, stiprų kovotoją. Iaido – ne taip. Tik kai suvoki ir pripažįsti savo klaidas, trūkumus, pradedi keistis. Bėda ta, kad klaidų supratimas ateina lėtai, tam reikia laiko. Džiaugsmai tokie ir yra, kad staiga supranti kažką, arba mokytojo arba labiau patyrusio kolegos pastaba krenta į treniruočių išpurentą proto dirvą ir kažkas ima keistis.
Be kendo ir iaido mano laisvalaikis įprastinis – knygos, filmai, buities rūpesčiai.
Be iaido išgyventi būtų galima, bet gyventi nebūtų taip įdomu. Yra daug fizinio ir dvasinio tobulėjimo praktikų, ir iaido yra viena jų. Tai nebloga savidisciplinos priemonė, kai per daugybę suvaržymų, judesių tikslaus reglamentavimo žmogus atranda laisvę, kuri atsikleidžia per įsivaizduojamos kovos scenarijų ir savo paties santykio su kova supratimą. Šiam menui gyvenimo neužtenka, kaip ir kendo menui, bet tuo jie ir įdomūs.