Noras užsiiminėti iaido 2006 metais mane atvedė į kendo, kadangi tuo metu Lietuvoje iaido nebuvo, o kendo buvo artimiausia iaido disciplina egzistavusi Lietuvoje. Vėliau praktikuojant kendo Belgijoje, mano mokytojas Emilio Gomez paskatino mane užsiiminėti iaido. Jo nuomone kendo ir iaido viena kitą papildo, o iaido dar ir grąžina prie kardo ištakų.
Iaido pradėjau praktikuoti 2014 metais Belgijoje. Iaido lyginant su kendo yra labiau statiškas kovos menas, jame daugiau izometrinių pratimų, todėl sąnariai, raiščiai ir kai kurios raumenų grupės yra labiau apkraunamos. Pradžioje iaido atrodo pakankamai nuobodus, todėl reikalauja daugiau psichologinės ištvermės bei koncentracijos. Bet tai tik pradžioje, kol mokiniesi judesių formas. Kai šį etapą praeini, tuomet atsiveria iaido ir kendo grožis, atsiranda didesnis ir platesnis suvokimas apie patį kardą ir kirčio principus bei dinamiką. Kendo judesius pradedi sieti su iaido atliekamais judesiais, tai įgauna prasmę, nebereikia įsivaizduoti, kad šinajus yra kardas, jis iš tiesų tampa kardu.
Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Natūralu, kad laisvalaikiu užsiimu kendo ir iaido. O kadangi to yra „per mažai“, tai dar vasaros sezono metu dalyvauju Lietuvos atviro vandens plaukimo čempionatuose bei triatlono varžybose. Tenka daug plaukioti, bėgioti ir minti dviratį ne tik vasarą, bet ne sezono metu salėje ir baseine. Taip pat mėgstu skaityti karines istorine ir biografines knygas. Gaila, kad viskam neužtenka laiko. Tačiau kaip vienas mano kolega yra sakęs „para turi 24 valandas“, todėl laiko surandu miego sąskaita.
Iaido japonų kovos menas akcentuojantis pastovią parengtį ir sugebėjimą greitai ištraukus kardą atsakyti į netikėtą užpuolimą. Turbūt akivaizdu, kad plačiąja prasme iaido yra mano profesinio gyvenimo esmė. Mes kariškiai lygiai taip pat turime išlaikyti pastovią parengtį ir reikalui esant atsakyti galimam agresoriui. Asmenine prasme, iaido leidžia man palaikyti discipliną, išlaikyti koncentraciją, gerbti kitus, palaikyti gerą fizinę būklę bei pažinti Japonijos kultūrą.