Pirmasis mano susidūrimas su japonišku kardu bei iaido kovos menu buvo Japonijoje, 2017 metais. Tuo metu pusmečiui gyvenau ir studijavau Japonijoje padedant dvišaliams mainams tarp Kauno Tecnologijos universiteto ir Gifu universiteto.
Jau apsistojus ir apsipratus prie naujos aplinkos, pamaniau, kad dabar yra puikus šansas iš arti susipažinti su japonų kultūra ir užsiimti kažkuom „tikrai japoniško“. Mano palydovas užsiminė, kad jų universitete yra nemažai skirtingų disciplinų: arbatos (chado), lanko (kyudo), kardo (iaido ir kendo) menai, taip pat tradiciniai japonų šokiai. Kai užsiminė apie kardus, iš karto prisiminiau animacinius filmus apie samurajus, kurie buvo vieni įtaigiausių mano vaikystėje. Taigi sekančią dieną apsilankėm universiteto sporto salėję.
Tuo pačiu metu vyko kendo ir iaido treniruotės, dėl to galėjau iš karto palyginti, kuo jie skiriasi. Didžiausiais skirtumas buvo pačių žmonių energijoj – kendo praktikantai demonstravo savo kovos dvasią, gąsdino savo varžovą. Iaido praktikantų pusėje buvo pakankamai ramu, visi susitelkę į save, koregavo savo judesius, klausėsi kitų patarimų. Kadangi aš pats laikau save ramesnio būdo, pasirinkau iaido.
Pirmą kartą laikiau vieną iš praktikantų kardų, tuo metu nežmoniškai sunkų ir apskritai nelabai supratau, kaip jie iš vis ką nors su juo padaro. Verbavimas prisijungti prie iaido buvo labai paprastas – visiems duodavo išmėginti savo jėgas prieš japonišką laikraštį. Varžovas, kurį gali įveikti bet kas. Du praktikantai laikė jį įtempę ir žiūrėjo kaip gera galva aukštesnis „gaijin“ (užsienietis) mosuos į siaurą tarpelį tarp jų. Jei aš įžvelgiau šiek tiek nerimo jų akyse, tai maniškės turėjo būti pilnos baimės. Tuomet supratau vieną iš svarbiausių dalykų apie iaido – svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus. Kirtis pavyko visai neblogai, laikraštis plyšo perpus, o aš prisijungiau prie šaunaus kolektyvo ir pusmetį lavinau, kaip valdyti kardą, savo kūną ir mintis.
Grįžus į Kauną susitikau su Kyumeikan kendo mokyklos treneriais, po truputį pradėjo rinktis iaido entuziastai ir pradėjome treniruotes.
Iaido tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai praktika, kur galiu susitelkti į tą akimirką, pamiršti visus darbus ir rūpesčius už treniruočių salės ribų. Tai kovos menas, kuris pirmiausia skirtas man pačiam – ugdyti ryžtą, kovos valią, aštrų protą.
Laisvalaikiu taip pat mėgstu skaityti psichologines, filosofines knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Vasaros sezonai užpildyti kelionėmis riedučiais, kur taip pat reikia akylai stebėti aplinką ir greitai reaguoti į jos pokyčius.
