Susipažinkime, Tomas Bagdonas, LKA nacionalinės rinktinės narys

Lietuvos kendo asociacija

Pirmasis mano susidūrimas su japonišku kardu bei iaido kovos menu buvo Japonijoje, 2017 metais. Tuo metu pusmečiui gyvenau ir studijavau Japonijoje padedant dvišaliams mainams tarp Kauno Tecnologijos universiteto ir Gifu universiteto.

Jau apsistojus ir apsipratus prie naujos aplinkos, pamaniau, kad dabar yra puikus šansas iš arti susipažinti su japonų kultūra ir užsiimti kažkuom „tikrai japoniško“. Mano palydovas užsiminė, kad jų universitete yra nemažai skirtingų disciplinų: arbatos (chado), lanko (kyudo), kardo (iaido ir kendo) menai, taip pat tradiciniai japonų šokiai. Kai užsiminė apie kardus, iš karto prisiminiau animacinius filmus apie samurajus, kurie buvo vieni įtaigiausių mano vaikystėje. Taigi sekančią dieną apsilankėm universiteto sporto salėję.

Tuo pačiu metu vyko kendo ir iaido treniruotės, dėl to galėjau iš karto palyginti, kuo jie skiriasi. Didžiausiais skirtumas buvo pačių žmonių energijoj – kendo praktikantai demonstravo savo kovos dvasią, gąsdino savo varžovą. Iaido praktikantų pusėje buvo pakankamai ramu, visi susitelkę į save, koregavo savo judesius, klausėsi kitų patarimų. Kadangi aš pats laikau save ramesnio būdo, pasirinkau iaido.

Pirmą kartą laikiau vieną iš praktikantų kardų, tuo metu nežmoniškai sunkų ir apskritai nelabai supratau, kaip jie iš vis ką nors su juo padaro. Verbavimas prisijungti prie iaido buvo labai paprastas – visiems duodavo išmėginti savo jėgas prieš japonišką laikraštį. Varžovas, kurį gali įveikti bet kas. Du praktikantai laikė jį įtempę ir žiūrėjo kaip gera galva aukštesnis „gaijin“ (užsienietis) mosuos į siaurą tarpelį tarp jų. Jei aš įžvelgiau šiek tiek nerimo jų akyse, tai maniškės turėjo būti pilnos baimės. Tuomet supratau vieną iš svarbiausių dalykų apie iaido – svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus. Kirtis pavyko visai neblogai, laikraštis plyšo perpus, o aš prisijungiau prie šaunaus kolektyvo ir pusmetį lavinau, kaip valdyti kardą, savo kūną ir mintis.

Grįžus į Kauną susitikau su Kyumeikan kendo mokyklos treneriais, po truputį pradėjo rinktis iaido entuziastai ir pradėjome treniruotes.

Iaido tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai praktika, kur galiu susitelkti į tą akimirką, pamiršti visus darbus ir rūpesčius už treniruočių salės ribų. Tai kovos menas, kuris pirmiausia skirtas man pačiam – ugdyti ryžtą, kovos valią, aštrų protą.

Laisvalaikiu taip pat mėgstu skaityti psichologines, filosofines knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Vasaros sezonai užpildyti kelionėmis riedučiais, kur taip pat reikia akylai stebėti aplinką ir greitai reaguoti į jos pokyčius.

Skaudi netektis kendo pasaulyje – mirė Sensei Zbigniew Misiak

Sensei Zbigniew Misiak

Skaudi netektis kendo pasaulyje, anapilin išėjo Sensei Zbigniew Misiak. Vienas pirmųjų Lenkijoje pradėjusio praktikuoti kendo kartu populiarino iaido ir džodo. Sensei buvo ne tik treneris, bet ir mentorius, aktyvistas bei lyderis. Sensei ne kartą lankėsi Lietuvoje, vedė kendo seminarus, padėjo pažinti kendo teisėjavimo pagrindus.

Sensei Zbigniew Misiak aštuntajame dešimtmetyje. 1986 metais atstovavo Lenkijos komandą tarptautiniame  Vengrijos čempionate ir iškovojo čempiono titulą. 1987 metais dalyvavo Europos kendo čempionate Malmėje (Švedija), 1994 metais Pasaulio kendo čempionate Paryžiuje (Prancūzija).

Zbigniew Misiak aktyviai įsitraukė į Lenkijos kendo federacijos veiklą, buvo LKF valdybos narys ir ne vieną kartą komandos vadovu Europos bei Pasaulio čempionatuose.  

Sensei prisidėjo ir prie kendo Lietuvoje vystymosi. Lankėsi Vilniuje ir Kaune, vedė kendo seminarus, mėgo dirbti su vaikais, dalinosi savo patirtimi su jaunimu ir suaugusiais.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Sensei Zbigniew Misiak artimiesiems bei visai Lenkijos kendo bendruomenei.

Šaltinis: Lenkijos kendo federacija

Susipažinkime, Agnė Žagrakalytė, LKA nacionalinės rinktinės narė

Lietuvos kendo asociacija

Mano sutuoktinis, Edgaras Platelis, vos mums atvykus gyventi į Belgiją, pradėjo treniruotis iaido, paskui kendo, tada įtraukė ir du mūsų vaikus, tad buvo tik laiko klausimas, kada „prijungs“ ir mane. Kartą gimtadienio proga gavau dovanų hakamą ir medinį kardelį. Nuo tada jokių kitokių dovanų ir nebegaunu – tik iaito, šinajus, iaido bei kendo uniformas bei apsaugas:)

Bus jau septinti metai, kai iaito kapoju orą. Sunkiausia būna pertraukos, kai kitose sporto šakose susigriebiu traumų ir negaliu treniruotis taip, kaip norėčiau. Patinka, kai buvimas šalia japoniškos kultūros paveikia ir profesinę sritį, – vien dėl iaido ir kendo sutikau rašyti interaktyvią knygą apie Sugiharą (kilnieji.lt yra nemokama knyga nebūtinai paaugliams), tad dabar galiu apie šį legendinį japoną pasakoti ne tik lietuviams, bet ir jo tautiečiams. (Ar žinojote, kad Sugiharos žmona Jukiko kilusi iš labai senos samurajų giminės?)

Esu rašytoja, tad tikro laisvalaikio, kaip ir atostogų, beveik neturiu, nes galva nuolat gamina idėjas bei svarsto, kaip patirtis paversti literatūra. Mėgstu ilgus žygius pėsčiomis ir dviračiais, muziejus ir bažnyčias, gaminti maistą ir visus maitinti.

Iaido, kaip ir kendo, pirmiausia padeda susirasti draugų, kurių savo įprastoje aplinkoje niekaip nesutiktum. Be to, pripažinkime, tai vis dar gana egzotiška kovos menų šaka, tad galiu ja pasipuikuoti prieš žurnalistus (dėl darbo tenka su jais bendrauti), bei taip skleisti žinią apie šį meną ir mokslą.

Esu parašiusi keletą tekstų apie iaido ir iaidokas (kažkodėl aprašau tik pažįstamų merginų istorijas). Kaip žinia, iaido yra kova su nematomu priešininku, kuris yra tiksliai tavo ūgio, taigi, kauniesi su pačiu savimi, tai būdas kiekvienos treniruotės metu sukapoti savo puikybę bei kitas ydas. Iaido duoda drąsos ir pasitikėjimo.

Kaip kartais juokauju, – juk šis kovos menas iš tikro yra apie tai, kaip taisyklingai, greitai, taigi – be kuo mažiau priešo kančių… nukirsti tam priešui galvą. Tad net žodiniuose ginčuose su oponentais darausi tvirta ir neįbauginama, nes mano nematomas kardas – visada su manimi. Dar iaido moko kantrybės ir tikslumo, nes pusė centimetro į šoną – ir tu jau pralaimėjai.

Nuotraukos autorė: Daiva Kairevičiūtė